Kruizas aplink pasaulį tęsiasi keturis mėnesius, tad užsibaigti turėjo balandžio 30 d. Tačiau ponia Laima grįžo anksčiau ir jau keletą dieną gyvena savo bute Klaipėdoje, kur yra saviizoliacijoje. Net seniai matytų vaikų ir anūkų kol kas nesutinka, tik kartą pamatė savo sūnų pro tarpdurį už kelių metrų, kai tas užsuko paimti ir išnešti šiukšlių.
Pirmuosius kelis šių metų mėnesius Laima gyveno visai kitokiomis sąlygomis – nedidelėje kajutėje didžiuliame septynių aukštų, beveik 300 metrų ilgio kruiziniame laive „MSC Magnifica“. Kelionė kainavo apie 15 000 Eurų, į šią kainą įeina ir maistas, gėrimai, įvairiausios pramogos laive ir 15 ekskursijų. Kruizo metu išties apiplaukiamas visas pasaulis pietų pusrutuliu, sustojant ir apsilankant daugybėje egzotiškų vietų.
Moteris pasaulį išties apiplaukė, tik štai paskutinis kelionės trečdalis buvo anaiptol ne toks smagus, kaip turėjo būti.
Į didžiąją kelionę ponia Laima išsiruošė kartu su iš Estijos į Norvegiją atvykusia savo bendradarbe. Sausio 4 d. jos iš Vilniaus išskrido į Milaną, iš jo traukiniu nuvažiavo į Genują. Iš šio Italijos uosto ir prasidėjo kruizas, turėjęs čia po keturių mėnesių ir užsibaigti. Laivu, be ponios Laimos, plaukė dar keturi lietuviai, iš viso keleivių buvo per 3000 ir dar 1000 personalo darbuotojų.
Maždaug du trečdaliai kelionės vyko pagal planą, aplankytos įvairiausios įdomios vietos – pradžioje Ispanijos, Portugalijos miestai, paskui – Žaliojo Kyšulio salos Atlanto vandenyne, o vėliau – ir įvairios Lotynų Amerikos šalys, Ramiojo vandenyno salos.
Žinia apie koronavirusą keliautojus pasiekė dar sausio viduryje, tačiau tuomet tai buvo tik kažkoks virusas kažkur Kinijoje. Ir kai jis pasiekė Europą, keliautojai save ramino, kad jis likęs toli jiems už nugaros.
Kad į virusą reikia žiūrėti rimtai, pirmą kartą daugelis kruizo dalyvių suvokė kovo 2 d. Tądien turėjo išlipti pasidairyti nedidelėje Aitutaki salelėje Kuko salyne Ramiajame vandenyne. Salelės gubernatorius atsisakė laivą priimti, bijodamas užkrato, nors dar prieš dieną netolimoje Rarotongos saloje apsilankyti jiems buvo leista.
Kovo 7 d. keliautojai sėkmingai išsilaipino Naujojoje Zelandijoje, Oklande, kuriame buvo užregistruoti keli susirgimai, bet atmosfera buvo rami, tik vaistinėse, į kurias moterys užsukdavo, norėdamos įsigyti vienkartinių kaukių ir pirštinių, kabojo plakatai, skelbiantys, kad jų nėra.
Kovo 10 d. aplankė Naujosios Zelandijos sostinę Velingtoną, ir tai buvo paskutinis miestas, kuriame keliautojai gavo išlipti.
Pagal planą toliau jie turėjo keliauti į Sidnėjų Australijoje, tačiau ten išlipti dėl viruso grėsmės nebuvo leista. Vietoje to kapitonas paskelbė, kad kruizas baigiasi. Beje, už tai pažadėta suteikti 50 proc. nuolaidą kitam kruizui arba grąžinti 35 proc. sumokėtos sumos.
Norintieji kovo 19 d. galėjo išlipti kitame Australijos mieste Melburne ir iš jo savo jėgomis keliauti namo. Kurie to nenorėjo, galėjo laive likti toliau, niekas jų iš jo nevarė.
Kadangi skrydžių iš Australijos į Lietuvą nebuvo, Laima su drauge ir kiti lietuviai pasiliko. Planuota keliautojus nuplukdyti į Dubajų (Jungtiniai Arabų Emyratai), iš kur jie turėjo išsiskirstyti po savas šalis.
Pačios niūriausios dienos
Vieną vakarą, sustoję tolėliau nuo Australijos kranto, jie apsirūpino maisto atsargomis, kuru ir jau pajudėjo į Dubajų, bet paryčiais prabudusi Laima televizoriaus ekrane žemėlapyje, kuris nuolat rodo, kur laivas plaukia, pamatė, kad jis vėl suka link Australijos. Paaiškėjo, kad ir Dubajuje dėl karantino atsisakyta kruizinį laivą priimti.
Tuomet jie penkias dienas tiesiog suko ratus jūroje palei Australiją, laukdami žinios, kur dėtis. „Štai tas laikas per visą kelionę buvo pats niūriausias. Pirmą dieną atrodė, gal nieko tokio, netrukus pajudėsim, o antrą, trečią dieną sukant ratus ta nežinia ėmė labai slėgti, ir dar internete vis skaitėme, kad uostai kruizinių laivų nenori priimti“, – pasakojo Laima.
Tiesa, apskritai laive liūdna nebuvo – toliau vyko pasirodymai, koncertai, sporto treniruotės, rankdarbių pamokėlės. Net ir Velykos buvo atšvęstos kaip reikiant.
Galiausiai kruizinį laivą sutiko priimti Marselio uostas – didžioji keliautojų dalis buvo prancūzai, matyt, dėl to jų šalis surado tokią galimybę. Prie Šri Lankos keliautojai vėl pasipildė atsargas ir plaukė tolyn.
Laima prisiminė, kad kelionės gale atsargų buvo sumažėję, buvo matyti, kad personalas taupiau naudoja maistą, o gerti tekdavo gazuotą arba perdirbtą jūros vandenį. Tačiau pasirodymai tęsėsi iki pat kelionės pabaigos ir nuobodu nebuvo.
„Mums labai pasisekė, nes teko girdėti, kad kituose kruiziniuose laivuose keliautojai buvo uždaryti kajutėse, jiems personalas tik prie durų atnešdavo maisto, o mums buvo galimybė judėti po visą laivą ir renginiai nenutrūko. Tikrai šaunus buvo mūsų kapitonas, viskuo tinkamai pasirūpinęs ir prisidėjęs prie to, kad nei vienas keleivis nesusirgtų“, – pasakojo Laima.
Visgi keliautojai buvo nusigandę, kai prie Šri Lankos laiveliu į krantą medikai išgabeno vieną keleivę, bet vėliau kapitonas pranešė, kad jai prireikė medikų pagalbos dėl kitų, su koronavirusu nesusijusių sveikatos problemų (laivu keliavo ir nemažai vyresnio amžiaus žmonių).
Na, o plaukdami pro Somalį keliautojai saugojosi ne tik koronaviruso, bet ir piratų – dėl jų grėsmės laive naktį buvo užgesintos šviesos, uždengtas denis.
Lietuvą pasiekė sėkmingai
Galiausiai balandžio 20 d. turistai išsilaipino Marselyje. Ten Laima ir dar keliolika bendrakeleivių, pamatavus temperatūrą, susodinti į autobusą, kuris pajudėjo link Hamburgo.
„Tada dar sykį pajutau, kaip viskas rimta – autobuse mus išsodino kas du metrus, o kai Prancūzijos ir Vokietijos pasienyje mus persodino į kitą autobusą, jis sustojo visai šalia, kad perlipant tereikėtų vieną koją pastatyti ant žemės, ir viską prižiūrėjo „skafandrais“ vilkintys darbuotojai“, – pasakojo Laima.
Nuvykę į Hamburgą, jie pernakvojo viešbutyje (baiminosi, kad gali nepriimti, bet, kadangi buvo tranzitiniai keliautojai, juos įsileido). Tada nuomotu autobusiuku patraukė į Kylį, o iš jo keltu išplaukė į Klaipėdą. Grįžimo reikalus tvarkyti labai padėjo Lietuvoje likęs Laimos bendrakeleivių sūnus.
Kai pasiekė Klaipėdą, juos sutiko visuomenės sveikatos specialistai, buvo paimti tepinėliai.
Jau būdama namie, Laima sužinojo, kad jos atsakymas neigiamas. „Tačiau šeimos gydytoja man sakė, kad vis tiek turėčiau dvi savaites būti namie, nes teoriškai galiu būti viruso nešiotoja. Taigi laiką leidžiu ramiai, ilsiuosi po poilsio“, – nusijuokė keliautoja.
Ir pridūrė, kad nors kelionės galas kiek apkarto, labai ja džiaugiasi – pamatė tikrai labai daug. Ir net pasvajoja, gal kada nuvyks į Australiją ir iš ten tuo pačiu kruiziniu laivu leisis į kelionę po tas šalis, kurių šįkart nepamatė – Papua Naująją Gvinėją, Indoneziją, Singapūrą, Malaiziją, Naująją Kaledoniją ir kitas.
