Netoli Venecijos esančiame Basano del Grapos mieste, kaip ir visame Veneto regione, apstu garsiojo Murano stiklo gaminiais prekiaujančių parduotuvių. Spalvoto stiklo gausoje netikėtai akį patraukia gintaras.
Parduotuvė uždaryta
Pirmą ir kol kas vienintelę lietuviško gintaro dirbinių parduotuvę „La via dell’ambra“ („Gintaro kelias“) Italijoje prieš šešerius metus atidarė buvusi panevėžietė Ramunė Kupšytė (36 m.).
Rizikingą veiklą šalyje, kurioje gintaras net nėra labai populiarus, moteris pradėjo norėdama sujungti verslą ir meilę Lietuvai.
„Verslas nėra lengvas, bet pastaruosius dvejus metus prekyba tikrai padidėjo, pavyko supažindinti klientus su gintaru ir tarsi tapti jo centru Italijoje. Buvau ant bangos.
Jau daugiau kaip pusantro mėnesio parduotuvė uždaryta – finansiškai labai sunku. Bet netgi atidarius po karantino prekyba nebebus tokia, kokia buvo.
Viruso itin stipriai pakirstame regione vienintelis išsigelbėjimas – prekyba internetu. Nėra geresnio laiko kaip dabar kurti elektroninę parduotuvę, tad visos mano viltys sudėtos į tai“, – prisipažino lietuvišku gintaru italus sudominusi panevėžietė.
Darbas nedaug pasikeitė
Kad elektroninė parduotuvė daugeliui – išsigelbėjimas, mano ir Romoje vienuolika metų gyvenanti Sima Šilingytė (33 m.).
„Atsirado daug užsakovų, kurie skubiai norėjo savo veiklą perkelti į internetą, įgyvendinti elektroninę prekybą, optimizuoti savo veiklą“, – sakė prieš metus nedidelę skaitmeninę agentūrą „MB Introvertas“ atidariusi Italijos lietuvė.
Lietuvos ambasados Romoje renginiams ne kartą dizaino paslaugas teikusios įmonės įkūrėjai darbas nelabai pasikeitė.
„Ir toliau sėdime prie savo kompiuterių, tik vienų namuose aplink sukasi vaikai, pūkuoti augintiniai, o kiti derinasi su savo partneriais, dirbančiais tame pačiame svetainės kambaryje.
Atrodo, pasaulis bus dar labiau kompiuterizuotas, bet tikiu, kad „online“ ir „offline“ galima visai neblogai suderinti“, – įsitikinusi S.Šilingytė.
Restoranams sunku
Tačiau į skaitmeninę erdvę gali nerti ne visi. Štai trylika metų netoli Venecijos gyvenanti R.Kupšytės sesuo dvynė Eglė Kupšytė (36 m.) patikino, kad restoranams itin sunku.
„Iki pandemijos viskas ėjosi gerai, buvo labai daug darbo, – pasakojo Eglė. – Pasirodžius pirmiesiems pranešimams apie koronavirusą teko viską stabdyti. Restoranas uždarytas jau daugiau kaip pusantro mėnesio. Nežinome nieko – nei kada galėsime atidaryti, nei kaip eisis.“
Lietuvių filologijos ir italų kalbos studijas Vilniaus universitete baigusi, Italijoje maisto kultūra susižavėjusi moteris šiuo metu viltis išsilaikyti sieja su maisto pristatymu į namus.
„Reikia nesnausti, ruoštis ateičiai, kad ir kokia ji būtų. Aišku, gyventi, kaip buvome pratę, nebegalėsime, gyvensime tik su kaukėmis ir pirštinėmis. Bet tikime, kad viskas bus gerai, visada žmogus prisitaikydavo prie aplinkybių, pritapsime ir mes“, – neabejojo lietuvė. Ji tai jau patyrė savo kailiu.
„Lietuvoje neturėjau jokio potraukio gaminti maistą. Atvykusi į Italiją supratau, kad čia su filologija nelabai ką nuveiksi, bent jau iš to duonos tikrai nevalgysi. Italijoje susidūriau ir su didžiule maisto kultūros tradicija, kuri netyčia tapo mano gyvenimą pakeitusia aistra.
Pasirodo, čia telpa viskas: ir kūryba, ir darbas, ir nėra nuobodu, nuolat reikia išrasti ką nors naujo. Taip aš ir sujungiau aistrą kūrybai su nauja aistra kulinarijai“, – pasakojo E.Kupšytė. Lietuvė prisipažino, kad per karantiną labiausiai varžo draudimas laisvai judėti.
Slegia psichologiškai
Suvaržymai judėti ir bendrauti su žmonėmis itin slegia ir devynerius metus Sicilijoje, Palerme, gyvenančią Virginiją Chmieliauskaitę (33 m.).
„Esu judrus žmogus, mėgstu bendrauti, kasdien išeidavau išgerti kapučino, pasišnekėti su žmonėmis.
Mane šis karantinas paveikė psichologiškai, nes matau tik namus, vaikus, pamokas, maistą, ir viskas“, – neslėpė importo ir eksporto įmonę Sicilijoje turinti lietuvė.
Krištolinės jūros skalaujamoje saloje Virginija pasiilgsta ne tik laisvės ir žmonių, bet ir aktyvesnio darbo.
„Iš Lietuvos vežame medžio granules, vasarą – grybus. Kol kas sąstingis nelabai pasijuto, kiekvienais metais kovas ir balandis yra apmirę, tačiau dabar žmonės taupo, laukia. Bet aš dirbu – ieškau naujų klientų, verslo nišų“, – kol kas nenuliūdusi Sicilijos lietuvė.
Sprendimą priėmė žaibiškai
Naujų erdvių verslui per karantiną ieško ir trejus metus Pjemonto regione Italijos šiaurėje gyvenanti Diana Zampardo (53 m.). Ji savo verslą pradėjo prieš pat paplintant virusui.
„Lietuvoje dirbau kūno kultūros mokytoja gimnazijoje, bet Italijoje mano lietuviškas diplomas – visiškas nulis, – pripažino lietuvė. – Pabandžiau padirbėti samdoma instruktore, bet supratau, kad manimi tik naudojamasi.“
Metus pakentėjusi lietuvė sulaukė pasiūlymo dirbti vienoje Genujos miesto pilateso asociacijoje, tačiau po kelių mėnesių asociacija buvo uždaryta.
„Sprendimą priėmiau žaibiškai, – apie verslo atsiradimą pasakojo D.Zampardo. – Turėjau šiek tiek klientų, be to, buvo proga susikurti sau darbo vietą. Taip ir atsirado individuali veikla – „Pilates l’arte del benessere“ („Pilateso meno nauda“).“
Karantinas tik iš pradžių sustabdė vos pradėtą verslą.
„Po poros savaičių nedarbo kilo mintis vesti treniruotes internetu. Sukūriau uždarą grupę ir dabar tris kartus per savaitę susitinku su klientais virtualiose pamokose.
Jose dalyvauja žmonės iš įvairiausių šalių: Lietuvos, Italijos, Norvegijos, Vokietijos, Danijos, Olandijos, Anglijos. Dauguma – lietuviai emigrantai. Pamokas vedu lietuvių ir italų kalbomis, savotiškai linksma“, – apie netikėtas permainas pasakojo D.Zampardo.
Pamokos internetu jai – ne tas pat, kas bendrauti akis į akį. „Geriausiu atveju mano veikla galėtų atsigauti rudens pradžioje. Bet į ateitį žvelgiu optimistiškai, nes mano veikla vyksta, judesys žmones ne tik gelbėja nuo slogių minčių, bet ir stiprina imunitetą.“
Laikas su sūnumi
Teigiamų atspalvių per karantiną rado ir viename labiausiai viruso paveiktų regionų – Emilijos Redže – gyvenanti Viktorija Savickaitė (35 m.).
„Prieš kelerius metus Parmoje atidariau svečių namus. Verslas ėjosi puikiai, čia vyksta daug mugių, renginių, tad visi kambariai būdavo užsakyti, – tikino Viktorija. – Dabar visi užsakymai atšaukti. Liko tik kelis kambarius ilgam periodui užsisakę nuomininkai.“
Moteris iš pradžių buvo išsigandusi, bet ilgainiui karantinas parodė, kad ne viskas yra blogai.
„Dabar praleidžiu daug laiko su sūnumi. Pastebiu, kad jam buvimas kartu, pamokų darymas namie labai į naudą, netgi mokytis ėmė geriau“, – sakė V.Savickaitė.
Remontuoja namą
Naudos karantine įžvelgia ir Sardinijos saloje daugiau kaip 10 metų gyvenantis ir automobilių prekyba bei nuoma užsiimantis Artūras Gruodis (38 m.).
Į klausimą, kaip einasi verslas, vyras atsakė tiesiai šviesiai: „Nieko nevyksta, tiek nuoma, tiek prekyba visiškai sustojusios.“
Tačiau nesenai namą prie jūros įsigijęs lietuvis per karantiną turi daug laiko jį remontuoti, pats viską įsirengti ir greičiau įsikurti. Taigi karantinas gal padės ir sutaupyti.
Liko be skatiko
Italijos sostinėje pusę gyvenimo gyvenančią Neriją Marciukaitę (51 m.) virusas paliko visiškai be darbo ir be skatiko. Tačiau moters optimizmas – neišsenkantis.
Istorijos studijas Vilniaus universitete baigusi Nerija į Romą atsikraustė prieš 25 metus, prieš 12-a ėmė dirbti gide.
„Mano klientai yra lietuviai ir bent pastaruosius penkerius metus darbas ėjosi puikiai, bet virusas nušlavė viską“, – pasakojo Romos lietuvė.
Nuo kovo ji neturi nė vieno turisto ir neslėpė, kad iš pradžių buvo labai sunku ir baisu.
„Tampi bedarbis ir neaišku, kuriam laikui. Iš pradžių buvo apėmusi panika, nerimas, kaip reikės gyventi, kaip ne tik sumokėti už buto nuomą, bet ir maisto nusipirkti“, – išgyvenimais dalijosi N.Marciukaitė.
Tačiau energinga lietuvė optimizmo nepraranda – kol karantinas kausto pasaulį ir neleidžia keliauti, gidė siūlo pakeliauti po Amžinąjį miestą virtualiai.
„Aš publikuoju įdomias istorijas apie Romą, tradicinių patiekalų receptus, o kai tik bus galima išeiti iš namų, vėl vaikščiosiu po miestą ir gyvai pasakosiu apie gražiausias Romos vietas.
Tokiu būdu ir žmonės galės pakeliauti, pasivaikščioti po nuostabųjį miestą.
Tikiu – greitai ateis diena, kai žmonės galės sugrįžti į Romą“, – vylėsi gidė N.Marciukaitė.
