Reinaldo restoranas „Popierinis baras“ sostinės Naujamiesčio rajone buvo netipiškas – jis net neturėjo meniu. Tiesiog rytą, ruošdamasis į darbą, virtuvės šefas sugalvodavo, ką tądien gamins, nusipirkdavo reikiamų produktų ir paruošdavo pietums tris patiekalus – sriubą, karštą patiekalą ir salotas („kai netingėdavau, ir desertą iškepdavau“, – pridūrė).
Tai, ką vaikinas pagamindavo, klientams patikdavo – restoraną po aštuonerių jo veiklos metų jis uždarė ne todėl, kad bankrutavo, o todėl, kad nuo intensyvaus darbo beveik be išeiginių dienų privargo ir nutarė iš to užburto rato išeiti.
„Rodės, dirbu, dirbu, ir niekur tai neveda, nebent tik į dar daugiau darbo. Uždariau restoraną sąžiningai, visiems susimokėjau, o tai užsidarant, patikėkite, nelengva“, – patikino.
Dabar jis kartais darbuojasi maisto stilistu – ruošia maistą fotosesijoms. Šios gana naujos profesijos atstovų Lietuvoje nėra daug, na, o Reinaldas – vienas iš šio darbo pradininkų, turintis didelę jo patirtį.
Tačiau didesnę laiko dalį dabar jis būna tiesiog „namų ponia“.
– Kaip jums prilipo „namų ponios“ pravardė? – pirmiausia paklausiau Reinaldo.
– Pats taip juokais sugalvojau. Daug metų buvau darboholikas karjeristas, įkūręs restoraną dirbdavau po 16 val. per parą ir per mėnesį turėdavau tik 2-3 laisvas dienas. Stengdavausi sekmadieniais nedirbti, bet ir tai kartais nepavykdavo. Turėjau namų tvarkytoją, nes fiziškai negalėjau atlaikyti tempo.
Ir studijų metais po paskaitų vakarais nuolat dirbdavau, nes tėvai neturėjo galimybių manęs išlaikyti, kol baigsiu mokslus. O dar seniau nuo 13-14 m. savaitgaliais dirbdavau močiutės konditerijos įmonėje, ir dar šeštadieniais eidavau pardavinėti laikraščių. Žodžiu, vis dirbdavau ir mokydavaus, o dabar pagaliau nusprendžiau sustoti. Nemokėjau stabdyti po truputį – mečiau viską greitai ir žiūrėjau, kas išeis.
Ir išėjo gerai – turiu daug laiko, pinigų mažiau, bet man jų netrūksta. Pasilikau keletą privačių klientų, kuriems prireikus gaminu, taip pat užsiimu maisto stilizavimu ir galbūt sugalvosiu kokį naują projektą – pavyzdžiui, gal prieš rinkimus pastatysiu LR Seimo pastatą iš maisto produktų.
– Visgi sustabdyti verslą psichologiškai turbūt buvo sunku?
– Prieš uždarinėdamas restoraną net parašiau psichoterapeutui ir susitariau, kad, kai padėsiu tašką, pas jį lankysiuosi, kad geriau jausčiaus. Iki tol visas savo problemas spręsdavau darbu ir bijojau, kad kitaip jų spręsti nebemokėsiu.
Būdavo, jei kirba neramios mintys, gali pasiimti daugiau darbo – ir jas užmiršti. Juk darbe viskas aišku, užduotys ir problemos ten konkrečios, ir nereikia galvoti apie save.
Dabar viskas kitaip – galiu pagaminti valgyti, tvarkyti namus, išeiti vidury dienos pasivaikščioti, susitikti su draugais (jų turiu daug ir pačių įvairiausių – dirbdamas restorane, užmezgiau daugybę pažinčių, į gimtadienį kasmet susikviečiu apie 50 žmonių).
Mano dabartinis gyvenimo draugas turi keturis darbus ir aš juokais draugams sakau – tegul jis sau dirba, o aš būsiu namų ponia.
– Taigi nebijote prisipažinti, kad esate gėjus?
– Taip, pats pasakoti apie tai nepuolu, bet jei kas užklausia, atsakau atvirai. Man rodos, slapstydamas tarsi programuočiau save dar didesniems sunkumams. Būna, kiti bijo prisipažinti tėvams ar draugams apie netradicinę orientaciją, bet aš manau, kad jei visi to bijotų, mūsų visuomenė niekada ir netaptų normali, nepripažintų, kad žmonės gali būti visokie.
Dabar mūsų visuomenė netolerantiška kitokiems, nebūtinai gėjams. Girdėjau, kad norima priimti įstatymą, jog žmogus nuo 45 m. jau yra senas ir jam reikia subsidijų dėl darbo. Taigi mes netoleruojame vyresnių žmonių, darbdaviai paniškai bijo nėščiųjų, daugiavaikių mamų ar sergančiųjų vėžiu.
– Kai dalyvavote fotoprojekte „Vyrai yra gėlės“, sakėte, kad neseniai išsiskyrėte su draugu ir verkėte. Bet greitai susiradote naują draugą?
– Taip, su juo esu jau beveik metus – naujus santykius pradėjau labai greitai. Daug kas galvojo, kad sukvailiojau, bet štai mes ramiai gražiai gyvename kartu.
Pirmi ilgi mano santykiai tęsėsi septynerius metus, kai jie baigės, su tuo žmogumi priešais netapome, kartais susirašome. Tikiuosi, kad šie santykiai tęsis dar ilgiau.
– Ir su nauju draugu labai greitai apsigyvenote kartu?
– Visada turėjau savybę greit su kažkuo apsigyventi – taip buvo ir tada, kai draugavau su mergina. Nemėgstu „tampymosi“, manau, kad santykiuose svarbu greičiau pamatyti bendrą buitį – gali metus vaikščioti su kažkuo į restoranus ir į kiną, bet taip ir nepamatyti tikro žmogaus, o kasdienė buitis viską išryškina labai greitai.
Na, jeigu ką, galėsi greitai išsikraustyti, užtat nebūsi sugaišęs daug laiko niekur nevedantiems santykiams.
– Namie valgį turbūt visuomet gaminate jūs?
– Taip, maistą gaminti man patinka, savo vyrui nė neleisčiau to daryti – nenorėčiau ragauti tų eksperimentų ir apsimetinėti, kad skanu. Apsimetinėti aš nemoku ir sakau žmonėms tiesą į akis.
– O kaip jūs suvokėte, kad esate gėjus?
– Gana keistai. Jaunesniame amžiuje apie tai nė nepagalvojau, studijų metais netgi turėjau merginą. Man ir dabar kai kurios moterys gražios. Visgi renkiesi tai, kas tau geriau.
Prieš maždaug dešimt metų atsidūriau tokioje kompanijoje, kuri paragino pamėginti padraugauti su vyru. Pamaniau, kad būtų įdomu, pamėginau, ir man patiko – taip ir apsisprendžiau.
Ir niekuomet to neslėpiau. Nors gal man buvo paprasčiau – aš jau turėjau savo verslą, o yra žmonių, kurie dirba valstybiniame sektoriuje ir bijo prarasti darbą, bijo aplinkos spaudimo. Tai – kiekvieno pasirinkimas, bet man baisu, kai gėjai gyvena su žmonomis ir vaikais, meluoja savo artimiausiems žmonėms, o gal ir sau.
– Tad jus tiesiog paragino pamėginti megzti santykius su vyru, ir apsisprendėte?
– Na, aš niekada nebuvau labai vyriškas, gal buvo galima kažką įtarti, tačiau prieš keliolika metų dar nebuvo daug apie tai kalbama, tad ir man pačiam susigaudyti buvo sunku – juk visuomenėje įsigaliojęs standartas, kad vaikinai draugauja su merginomis.
Nuo trylikos metų dirbau konditeriu, mūsų šeimoje buvo stiprus moters vaidmuo, kai močiutė buvo gyva, viskas sukosi aplink ją. Kažkaip neatrodė, kad būtinai turiu būti stiprus ir vyriškas.
Esu atviras gyvenimui ir įvairiems bandymams, ir štai kaip nutiko. Tik vėliau suvokiau, kad buvo tik maža dalis moterų, kurios mane traukė – nedidelėmis krūtimis, siaurais klubais, išsikušusiais skruostikauliais, žodžiu, vyriškos fiziologijos.
– Ar visgi nekilo minčių, kad būtų patogiau draugauti su merginomis, ne su vaikinais?
– Man niekada nerūpėjo, kas ką pagalvos. Pakankamai gerai jaučiuosi pats su savimi, be to, aplink save esu susikūręs tokią aplinką, kurioje jaučiu palaikymą. Į Vilnių atvažiavau iš mažo miesto, iš Biržų, o čia pats susikūriau aplink save burbulą, kuriame nematau homofobijos.
Būdavo, restorane pradėdavau diskutuoti su kažkuo, kas apie gėjus atsiliepdavo piktai, ir tik po to prisipažindavau, kad ir aš toks – žmogus nustebdavo, nes pradžioje jam buvau padaręs gerą įspūdį.
Būdamas jaunesnis, kartais nusiskusdavau pusę galvos, vaikščiodavau skirtingų spalvų kojinėmis ar batais. Dabar to nebedarau, bet seniau man patikdavo erzinti siaurų pažiūrų žmones. Na, pagalvokite, koks turi būti žmogus, jei jį erzina, kad kažkas mūvi skirtingų spalvų kojines...
Man įstrigo istorija, kai viename Lietuvos miestelyje žmonės protestavo, kad šalia jų bus įkurti bendruomenės namai ir gyvens keli neįgalieji. Manau, tuo piktinasi tokie patys žmonės, kurie piktinasi skirtingų spalvų batais. Taigi man patikdavo tokius žmones paprovokuoti.
Bet šiaip nesu įžeidus, mane ir „pederastu“ galite pavadinti.
– Tad jei prie šio straipsnio sulauktumėte žeidžiančių komentarų, nepaduotumetė jų autorių į teismą?
– Reiktų suprasti, kad tie komentarai manęs nepaveiks, bet gali blogai veikti kitus LGBT žmones. Yra žmonių, kurie gyvena ant ribos, o perskaičius komentarą, kad jam reikia mirti, jis pasijus dar blogiau, ypač, jei neturi kam išsipasakoti. Tam, kas apie mane norėtų parašyti šlykštų komentarą, siūlyčiau verčiau pažiūrėti man į akis ir su manimi padiskutuoti, ar tikrai nori mane nužudyti.
– O kaip į jūsų pasirinkimą reagavo jūsų tėvai, ar nesakė, kad Biržuose per jus neras ramybės?
– Dabar mano mama gyvena Norvegijoje, tėtis – Airijoje (į užsienį emigravo tikrai ne dėl manęs, o dėl didesnio uždarbio). Manau, jų reakcija buvo normali, kiek tai įmanoma tokioje situacijoje.
Tėtis pasakė, kad pirmiausia esu jo sūnus, kad ir koks būčiau. Mamai, kuri religingesnė, buvo sunkiau su tuo susitaikyti nei tėčiui.
Manau, baisiausia tėvams suprasti, kad neturės anūkų. Bet jie mane iš esmės palaiko, kas yra svarbiausia, juk tenka girdėti apie atvejus, kai tėvai LGBT vaikus išmeta iš namų, sumuša, jų išsižada – man tai protu nesuvokiama.
Manau, tėvai neturi kliūdyti suaugusiems vaikams rinktis, kaip tvarkytis savo gyvenime.
Aš, būdamas 22 metų ir studijuodamas molekulinę biologiją, mečiau mokslus ir atidariau restoraną. Tiesa, kurį laiką pats save apgaudinėjau, kad bakalauro darbą parašysiu vakarais, po darbo, bet nepavyko. Tada tėvams irgi buvo didžiulis šokas, bet aš jų neklausiau, ar man verta taip elgtis, tik paklausiau, ar nori, kad už mokslus grąžinčiau pinigus.
