Jeigu reikėtų apibūdinti, kas yra gyvenimo pilnatvė, tiktų buvusio chirurgo, politikos veterano, europarlamentaro Juozo Oleko (64 m.) likimo istorija.
Joje būta visko – nuo gimimo Sibire iki dainuojančios Sąjūdžio revoliucijos, nuo nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais iki atstatytų ant tų pačių pamatų namų Suvalkijoje, kuriuose dabar jau prie bendro stalo susėda šešiolika šeimos narių, o iš prosenelio paveldėtame bityne medų kopinėja jau šeštos kartos bitininkas – Juozo anūkas.
Bityne atsipalaiduoja
„Bites prisimenu nuo pat vaikystės, kai su tėvais ir seneliais 1958 metais sugrįžome iš Sibiro. Avilius tetėnas, kaip mes vadinome senelį, tada laikė pas močiutės seserį pamiškėje. Turėjo daugiau nei keturiasdešimt bičių šeimų ir prikopinėdavo po kelias tonas medaus.
Kai prieš trisdešimt metų, susigrąžinę turėtą žemę, ėmėmės atstatyti buvusį šeimos ūkį, bites mano tėvas atvežė į Didžiuosius Būdežerius.
Aš prieš vienuolika metų jau iš tėvo perėmiau bitininkavimą“, – aprodydamas savo ūkį pasakojo J.Olekas.
Dabar Olekų bityne triūsia dvidešimt dvi bičių šeimos, nors avilių yra ir daugiau. Galbūt atsiras naujakurių.
„Dvidešimt šeimų sugebu apžiūrėti, sutvarkyti ir iškopinėti per savaitgalį. Nors labiau patyrę bitininkai apsisuktų ir per kelias valandas, man patinka su bitėmis bendrauti ramiai, neskubant, pasišnekant.
Jei per savaitę būna kokių rūpesčių ar įtampos, bityne atsipalaiduoju ir viską pamirštu. Čia – tikra atgaiva širdžiai ir sielai“, – patirtimi dalijosi politikas, pats priklausantis ketvirtai bitininkų šeimos kartai.
Jis apgailestavo, kad šiemet neteks pasidžiaugti pavasariniu pienių medumi, kuris laikomas vienu geriausių ir sveikiausių, nes žydint šioms gėlėms buvo pernelyg šalta. Todėl pienės neskleidė tiek nektaro kaip ankstesniais šiltesniais pavasariais.
Sovietai sulygino su žeme
Greitai šimto penkiasdešimties metų sulauksiančius prosenelių, senelių ir tėvų namus Juozas pirmą kartą pamatė būdamas vos trejų metų, kai tėvai su juo grįžo iš Sibiro.
Nors namai buvo nacionalizuoti, juose gyvenę žmonės tikriesiems šeimininkams buvo draugiški – Olekai atvažiuodavo į savo užaugintą sodą pasiskinti obuolių, o politiko tėvas į vos už 9 kilometrų, Vilkaviškyje, naujai pasistatytus namus net buvo parsivežęs obelų ir lazdynų skiepų.
Intensyvėjant sovietinei kolektyvizacijai visas Olekų ūkis buvo sulygintas su žeme. Kai po nepriklausomybės atkūrimo pavyko susigrąžinti turėtą žemę, joje bangavo rugių laukas.
Namų pamatų ar jų liekanų nebuvo likę net užuominų.
Tačiau tai nesutrukdė Juozo tėvui, irgi Juozui, dar suspėti įgyvendinti savo ir visos šeimos svajonę – atstatyti turėtus namus ir vėl ūkininkauti.
Bet sunki liga vyresniajam Juozui neleido sulaukti šių dienų ir pamatyti, kad buvę namai – vėl tokie pat kaip ir prieš tremtį į Sibirą.
Tiesa, būdamas gyvas politiko tėvas vis dėlto suspėjo atstatyti tvartus, svirną, pasistatė ir erdvų garažą žemės ūkio technikai, apsodino sodybą eglėmis ir pušimis.
„Buvo paruoštas ir buvusios stubos atstatymo planas, gauti visi leidimai, bet ši misija jau atiteko man, nes brolis nutarė gyventi mieste. Stubą ant buvusių pamatų atstatėme pagal išlikusias nuotraukas ir tėvo pusbrolio nubraižytą planą – kur kokios patalpos buvo.
Dabar jau viskas atkurta beveik autentiškai, išskyrus seklyčią, kurioje anksčiau buvo keli kambariai, o mes palikome didelę erdvę, kad susirinkus visai šeimynai ar giminei galėtume laisvai susėsti prie stalo“, – pasakojo J.Olekas, vartydamas nedidelį nuotraukų albumą, kurį jo močiutė Izabelė Olekienė buvo išsivežusi į Sibirą ir pasistengė išsaugoti savo vaikams, anūkams ir proanūkiams.
Išsaugojo senovinius daiktus
Keletas tų relikvinių nuotraukų dabar puošia Olekų seklyčios sienas – vienoje iš jų žvelgia Izabelė ir Antanas Olekai, susituokę 1929 metų gegužės 1-ąją Vilkaviškyje.
„O čia – prosenelis, čia tėtis, senelis, jo brolis, čia senelė ir jos sesuo. Va, senoji stuba su tvartais, aviliais, pirtimi“, – ant sienų fotografijų galeriją aprodinėjo politikas.
Ta galerija šeimos nuotraukomis papildoma beveik kasmet: per savo vestuves Vilkaviškyje žvelgia ir Juozas su Aurelija, įamžintos ir abiejų Olekų dukterų – Lauros ir Joanos bei sūnaus Juozo vestuvės. Į gyvuosius žvelgia net prosenelio Motiejaus Oleko su žmona Ieva nuotraukos.
Erdvioje seklyčioje jis su žmona išsaugojo ir nemažai senovinių daiktų, kuriuos paveldėjo iš tėvų ir senelių.
Močiutę primena jos išsiuvinėtos staltiesės, bufetukas, laikrodis, staliukas radijui ir pats radijas, per kurį senelis klausydavosi „Amerikos balso“.
Virtuvėje aplink stalą iki šiol galima susėsti ant kėdžių, kurios pagamintos šeimai vos tik sugrįžus iš Sibiro.
Didžiausia seklyčios puošmena – taip pat pagal senus brėžinius patyrusio krosnių meistro atkurta senovinė krosnis su dviem užkaišomis, kurias šeimyniškiai vadina juškomis, ir vieta šiltai pagulėti. Tiesa, vartus, pro kuriuos įvažiuojama į sodybą, Vilniuje sutiktam kalviui užsakė pats politikas.
Ant jų iškaltos raidės A ir J – Aurelija ir Juozas.
Dirba nuotoliniu būdu
Šiemet, kaip niekad anksčiau pavasariais, J.Olekas su žmona savo ūkyje gyvena jau nuo kovo 18-osios, vos tik prasidėjus karantinui, kurį išprovokavo koronavirusas.
Namų seklyčioje sutuoktiniai įkūrė tikrą biurą su kompiuteriais, monitoriais, spausdintuvais. Darbo diena prasideda apie 6 valandą ryto ir beveik kasdien baigiasi apie 22 valandą.
„Nuo kovo 24-osios kas rytą bėgame į kūdrą maudytis. Iš pradžių būdavo vėsoka, kojas geldavo. Kartais ant tvenkinio pakraščių dar rasdavome ir leduką, kurį reikėdavo prasilaužti.
O dabar jau galima perplaukti visą tvenkinį jaučiant tik malonią gaivą. Grūdinamės ir stipriname imunitetą tikrai labai teisingai, ne tik maudydamiesi kūdroje, bet ir savaitgaliais vanodamiesi pirtyje.
Per karantiną netgi sudarėme tvarkaraštį, kada ir pusbroliai galėtų su šeimomis atvažiuoti į pirtį“, – apie pasikeitusį gyvenimo režimą atviravo europarlamentaras.
Į Vilnių jis grįžta retai, o savo nuotolinių posėdžių iš Briuselio darbotvarkę sužino dažniausiai beveik savaitę į priekį.
Su nedidelėmis pertraukomis jie vyksta beveik visą dieną.
„Tokios įtampos, kokia beveik nuolatos tvyro Lietuvos politiniame gyvenime, Briuselyje nejaučiama – ten europarlamentarai nėra kalti už viską, kas tik atsitiktų. Be to, ten nėra viršininkų, o galimybės pasirinkti veiklos sritį – labai plačios.
Pavyzdžiui, prieš kelias dienas supažindinau kolegas su Lietuvos miškų situacija. O politinė kultūra, lyginant su mūsų šalies politikų bendravimu, skiriasi beveik kaip diena ir naktis“, – dalijosi darbo Briuselyje patirtimi J.Olekas.
Paklaustas, kaip dabar suspėja suderinti ir politinius, ir ūkio reikalus, jis šyptelėjo: „Mūsų šeimoje įprasta dirbti nuo mažų dienų. Dirbdavo visi – ir seneliai, ir tėvai, ir vaikai. Net nebuvo supratimo, kad būtų galima nedirbti – nekasti, nesodinti daržų, negenėti, neskiepyti sodo ar netvarkyti, neprižiūrėti namų. Ir dabar kitaip gyventi nemoku.
Be to, visada vadovaujuosi mūsų šeimos gyvenimo įstatymu – jeigu nori viską suspėti per dieną padaryti, reikia anksčiau atsikelti ir vėliau eiti miegoti.“
Matyt, nereikia jokių kitų paaiškinimų, kaip J.Olekas su žmona, net ir važinėdami į šeimos ūkį tik savaitgaliais – be bityno – dar suspėja prižiūrėti pusės hektaro sodą, nemenką daržą, jau ketvirtąjį dešimtmetį skaičiuojantį pušynėlį, kuriame net ir kazlėkai auga.
„Tik gaila, kad šiemet gandrai lizdo nesusuko ant naujai iškelto stulpo. Ko gero, ne tokį pagrindą pritvirtinau.
Bet girdėjau, kad ir kitur gandralizdžiai liko tušti“, – baigdamas aprodyti savo valdas kalbėjo J.Olekas.
