Buvo matyti, kaip už viešbučio lango kilo lėktuvai – nedaug, vos keletas per visą dieną, nes koronaviruso pandemija įšaldė keliones ir uždarė daugybės valstybių sienas. Į Lietuvą iš Singapūro atskridusi L.Gedvilaitė jau antrą savaitę viena izoliavosi viešbučio kambaryje prie Vilniaus oro uosto ir akimis vis sekė tuos pavienius lėktuvus.
„Jau beveik keturiolika dienų spoksau į juos pro langą ir jaučiu, kaip mane traukia sėsti į lėktuvą, skristi, pamatyti ką nors naujo. Nors dar net pačiame Vilniuje nebuvau“, – nusijuokė L.Gedvilaitė, palikusi karjerą tarptautiniame finansų pasaulyje ir kartu su kolege singapūriete įkūrusi kelionių rezervavimo platformą „Seek Sophie“, skirtą padėti tiems, kurie ieško nuotykių mažiau civilizacijos paliestuose pasaulio taškuose.
Rusvaplaukė žemaitė su fotoaparatu ant kaklo ir tik reikalingiausiais daiktais kuprinėje kasmet apie pusę metų praleidžia keliaudama, dažnai viena.
Ir ne ten, kur būriai turistų, o kur jų reikėtų atvežti daugiau.
Atvykusiųjų išleisti pinigai padeda nutolusioms bendruomenėms, išlaiko vietos gidų šeimas ir atkreipia pasaulio dėmesį į tokius kampelius, kuriuos kitaip galbūt pasiglemžtų alyvpalmių plantacijos, retų gyvūnų medžiotojai arba brangiųjų metalų kasyklos.
Atsisakė garantuotos karjeros
Lietuvės L.Gedvilaitės gyvenimo istorija – neeilinė. Jos šeimai ir pažįstamiems buvo šokas, kai ji atsisakė garantuotos karjeros ir ėmėsi rizikingos veiklos.
Mokslus Vašingtone (JAV) baigusi lietuvė dirbo analitike pasaulinėje bendrovėje „Zurich Insurance“, paskui persikėlė į Tarptautinę finansų korporaciją Kijeve (Ukraina).
Po kiek laiko nusprendė tęsti mokslus ir įstojo į geriausia verslo mokykla pasaulyje vadinamą INSEAD.
Šios verslo mokyklos studentus vilioja didžiausios tarptautinės kompanijos – nuo įtakingiausios verslo valdymo konsultacijų firmos „McKinsey & Company“ iki „Amazon“.
„Buvau perėjusi nemažai etapų dėl darbų finansų kompanijose, bet atsisakiau tolesnių pokalbių. Ketinau pradėti ką nors naujo ir pagalvojau, kad jei konkretų darbo pasiūlymą jau turėsiu rankose, bus sunkiau pasakyti „ne“, – neslėpė L.Gedvilaitė.
Santaupų ji turėjo maždaug 6–9 mėnesiams. Tikėtis, kad iš kelionių organizavimo iš karto uždirbsi tūkstančius, būtų naivu. Bet entuziazmo Lina turėjo daugiau nei nerimo.
Ypač norėjosi tai daryti atsakingai – dirbti tik su partneriais, kurie yra profesionalūs žmonės, kurie su aplinka ir gyvūnais elgiasi pagarbiai, bet tiesiog negali virtualioje erdvėje tinkamai reklamuotis, todėl užsieniečiai jų patys neatranda.
Šią idėją Lina rutuliojo kartu su verslo mokykloje sutikta bendraminte singapūriete Jacinta Lim.
Jos matė kelionių rinkoje nišą nuotykiams tose vietose, į kurias vienas nenuvyksi.
„Netyčia prasitarėme viena kitai, kad abi svarstėme apie kelionių verslą.
Bet visada maniau, kad jei kada nors turėsiu savo verslą, tai vėliau, o ne dabar. Bet paskui pagalvojau: ar kada turėsiu tokią galimybę?
Ar vėl sutiksiu žmogų, kuriuo pasitikėsiu? Ar kada nors vėl būsiu Singapūre, kur pradėti verslą lengva, iš kur keliauti labai paprasta? – svarstė L.Gedvilaitė. – Net tėvai tuo metu mane palaikė. Buvo įvairių pokalbių, nes jie konservatyvūs ir labiau būtų už saugų kelią. Bet kai mama pasakė: bandyk, pajutau palaikymą.“
Tėvai kūrė naują gyvenimą
Jos tėvai Jolanta ir Valdimaras Gedvilai patys buvo drąsūs, kai daugiau kaip prieš 20 metų ryžosi išvykti iš Lietuvos su vienuolikamete dukra į Jungtines Amerikos Valstijas ir ten bandyti kurti naują gyvenimą.
Plungėje abu dirbo mokytojais. Aplankę gimines Floridoje neplanavo čia pasilikti ilgam, tačiau po kiek laiko nusprendė leisti dukterį į amerikietišką mokyklą, patys pradėjo dirbti ir susilaukė dar vienos dukters.
Lina ir jos sesuo Gabrielė užaugo be akcento kalbėdamos ir lietuviškai, ir angliškai.
„Būti emigrantu, palikti gimtąją šalį – rizika. Reikia turėti verslumo jausmą ir daug optimizmo, kad gali susikurti geresnį gyvenimą kitoje vietoje.
Jausmas, kad viskas įmanoma, įaugęs manyje ir įkvepia, – sakė L.Gedvilaitė. – Pirmą kartą iš komforto zonos išėjau, kai išvažiavau dirbti į Kijevą.
Nenumiriau, tad pagalvojau: bandysiu dar kartą. Išvažiavau į Singapūrą. Kiekvienas žingsnis ko nors išmoko, todėl jautiesi drąsiau.“
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
