Laiko neleidžia veltui
Savaitės vidurys. Popietė. Rokiškio technologijos, verslo ir žemės ūkio mokykloje užsiėmimai siuvėjoms jau baigėsi, bet mokomoji klasė netuščia: čekši žirklės, dūzgia siuvimo mašinos.
„Šitos mokinės nė minutės neleidžia veltui. Jų neįmanoma išprašyt. Svarbiausia, kad turi noro mokytis, o mokyti galima ir naktį“, – ant užsisėdėjusių nepyksta pedagogė Danutė Stočkuvienė.
Palinkusios virš siuvimo mašinų – ne paauglės, nors tokių mokytis siūti ateina dauguma, o solidžios moterys. Jos antrakursės, už kitas moksladrauges vyresnės ir du, ir net beveik tris kartus.
Tai antras kvėpavimas
Rokiškietei Zitai Dičiūnienei – 54-eri.
„Jaunystėje nespėjau, tai reikia dabar savo svajonę pasivyt“, – šypsosi liekna garbanė.
Ilgus metus ji dirbo ligoninėje sanitare, augino vaikus. Visad jautė norą išmokti siūti, bet tam nebuvo laiko.
„Apie keturiasdešimtuosius metus moterims atsiranda antras kvėpavimas – vaikai jau paauginti, norisi atrasti save, daryti, ką širdis sako, ne tik tai, ką reikia. Kadangi mano šeimoje mergaitės, ryžausi rimtai kibti į mokslus, kad galėčiau visas puošti“, – linksmai aiškina pašnekovė.
Šį bei tą pataisyti ji ir taip gebėjo, bet kad galėtų dailiai ir išmoningai perdaryti išaugtą drabužį, trūko žinių ir įgūdžių.
Z.Dičiūnienei siuvėjos amatas iš pirmos dienos prie rankų prilipo, aiškiai tam turi talentą. Tai patvirtina mokytoja D.Stočkuvienė.
Solidžios mokinės siuviniais papuoštas mokyklos fojė. Parodėlėje ant stalų ir manekenų eksponuojami jos sarafanai, prijuostės, rankinės – tai pavyzdys būsimoms siuvėjoms, kaip kruopščiai reikia siūti. Visi tie dirbiniai atgimė iš senų džinsų.
Per pamokas moteris pasiuvo ir stilingus ryškiai mėlynus treningus, bet jie jau iškeliavo pas siuvėjos anūkes.
Jei rasis jaunikis, siūs ir vestuvinę suknią
Kai išmokstama nuvaryti tiesią siūlę, dailiai pasiūti pagalvėlę, einama prie drabužių. Iš pradžių – paprasto kirpimo sijonai, naktiniai marškiniai, nesudėtingos palaidinės, vėliau suknelės, kostiumėliai.
Viršutiniai drabužiai – jau mokinių aukštasis pilotažas. Dailiai pasiūti paltą ar striukę reikia ir įgūdžių, ir talento.
Z.Dičiūnienė demonstruoja naujausią darbą – dailų rudeninį paltą. Rūbas guli lyg nulietas, matyti, kad patogus, nevaržo judesių, į akis krinta išskirtinė detalė: užapvalinti paltuko šonai.
Kolegė ragina pasigirti ir dar nebaigtu gaminiu.
Z.Dičiūnienė iš sukabintų drabužių krūvos traukia puošnią gelsvo audinio suknelę, jos viršus dekoruotas storu kokybišku gipiūru.
Šį apdarą mokinė siuvasi mokyklos išleistuvėms. Imdama diplomą mokytojams ir grupiokėms parodys, už ką jį gauna.
„Jei reiks, ir vestuvinę suknią pasisiūsiu, tik nerandu žilo garbanoto seniuko“, – kvatoja linksmuolė. Moteris paaiškina, kad šiuo metu jos širdis yra laisva.
Kai nori, tai ir sekasi
Antrakursei Rimai Bareišienei – 51-eri. Gyvena kaime.
Visą gyvenimą ji su vyru ūkininkauja. Turi 31 hektarą dirbamos žemės, augina grūdines kultūras, laiko 9 melžiamas karves ir keletą veršelių. Moteris dar yra ir pieno supirkimo punkto vedėja.
„Visą gyvenimą norėjau siūti, bet laiko nebuvo. Buvau „prie meno“, mezgiau, bet adatą į rankas imdavau tik tada, kai reikėdavo ką lopyti“, – sako ji.
Moteris pasakoja su vyru užauginusi du sūnus. Kai susilaukė anūkės ir ši ūgtelėjo, vaikaitė ėmė reikalauti mergaitiškų grožybių. Tai ir pastūmėjo močiutę mokytis siūti.
Dabar R.Bareišienė jau ir siuvimo mašiną nusipirko, savo rankų darbo gaminiais ir marčias jau papuošė.
Anot mokytojos, R.Bareišienė tiesiog sukurta siuvimui, moka kruopščiai dirbti ir turi ugnelės, mėgsta tai, ką daro.
Moteris lengvai perėjo visus etapus, išmoko siūti sukneles, kelnes, palaidines, dabar ėmėsi sunkiausio – viršutinių drabužių siuvimo.
„Kai nori, viskas ir sekasi“, – giriama petim gūžteli mokinė.
