Australijos lietuvio sukurti medicininiai instrumentai gelbėja laukinius gyvūnus

Girius Antanaitis (40 m.) kuria chirurginius instrumentus, įtvarus, bet ne žmonėms, o laukiniams gyvūnams. Australijoje gimęs ir ten dabar gyvenantis lietuvis yra išgelbėjęs ne vieną banginį, užplaukusį ant seklumos, netgi mešką, kuriai į dubenį buvo įsodintas implantas, išvadavęs iš skausmų.

 Meilė Lietuvai ir meilė laukinei gamtai – dvi aistros, padėjusios trečios kartos Australijos lietuviui G.Antanaičiui atrasti savo pašaukimą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Meilė Lietuvai ir meilė laukinei gamtai – dvi aistros, padėjusios trečios kartos Australijos lietuviui G.Antanaičiui atrasti savo pašaukimą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Meilė Lietuvai ir meilė laukinei gamtai – dvi aistros, padėjusios trečios kartos Australijos lietuviui G.Antanaičiui atrasti savo pašaukimą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Meilė Lietuvai ir meilė laukinei gamtai – dvi aistros, padėjusios trečios kartos Australijos lietuviui G.Antanaičiui atrasti savo pašaukimą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Meilė Lietuvai ir meilė laukinei gamtai – dvi aistros, padėjusios trečios kartos Australijos lietuviui G.Antanaičiui atrasti savo pašaukimą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Meilė Lietuvai ir meilė laukinei gamtai – dvi aistros, padėjusios trečios kartos Australijos lietuviui G.Antanaičiui atrasti savo pašaukimą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Meilė Lietuvai ir meilė laukinei gamtai – dvi aistros, padėjusios trečios kartos Australijos lietuviui G.Antanaičiui atrasti savo pašaukimą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Meilė Lietuvai ir meilė laukinei gamtai – dvi aistros, padėjusios trečios kartos Australijos lietuviui G.Antanaičiui atrasti savo pašaukimą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Meilė Lietuvai ir meilė laukinei gamtai – dvi aistros, padėjusios trečios kartos Australijos lietuviui G.Antanaičiui atrasti savo pašaukimą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Meilė Lietuvai ir meilė laukinei gamtai – dvi aistros, padėjusios trečios kartos Australijos lietuviui G.Antanaičiui atrasti savo pašaukimą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Aug 19, 2020, 4:44 PM, atnaujinta Aug 19, 2020, 4:44 PM

Senelių gimtinėje ne kartą lankęsis ir skaitęs paskaitas Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir Vilniaus dailės akademijoje, surengęs savo parodą „Išorinė anatomija“ G.Antanaitis dėl koronaviruso priverstas atsisakyti kelionių. Tačiau dėl laukinių gyvūnų gelbėjimo sutiktų paaukoti viską.

Meilė Lietuvai ir meilė laukinei gamtai – dvi aistros, padėjusios trečios kartos Australijos lietuviui G.Antanaičiui atrasti savo pašaukimą.

Baigęs inžinerijos mokslus ir pramonės dizainą G.Antanaitis gelbėja paukščių, žuvų, jūrų žinduolių gyvybę. Dažniausiai neįprastų dizaino sprendimų prireikia apleistiems ir nykstantiems gyvūnams.

Rūpindamasis nusilpusių banginių likimu G.Antanaitis kartą parašė laišką Melburno zoologijos sodui. Taip prasidėjęs bendradarbiavimas tęsiasi iki šiol.

– Ar Australijoje dėl gaisrų gyvūnai įsikuria arčiau žmonių ir dažniau nukenčia?

– Laukiniai gyvūnai pas mus dažniausiai sužalojami dėl stichinių nelaimių, pavyzdžiui, miškų gaisrų.

Bet pasitaiko atvejų, kai juos partrenkia automobilis.

Sužalotus gyvūnus reikia gydyti, bėda tik ta, kad yra mažai veterinarijos klinikų, kurios specializuotųsi šioje srityje, trūksta ir specialių medicininių instrumentų.

Dėl pandemijos Australijos zoologijos sodai gauna kur kas mažiau pajamų, nes sulaukia mažiau lankytojų, o tai reiškia, kad mažiau lėšų turi ir prie šių sodų įkurtos veterinarijos klinikos.

– Esate skaičiavęs, kiek laukinių gyvūnų išgelbėjote?

– Nesiekiu rekordo, pastaruosius aštuonerius metus dirbu su įvairiais projektais, skirtais laukiniams gyvūnams, pavyzdžiui, šiuo metu suku galvą, kaip pagaminti specialius sraigtus lūžusiems paukščių sparnams. Jie panašūs į adatėles, kurios sutvirtina sparnuočių kaulus.

Prie šio darbo dirbu jau dvejus metus. Viskas juda lėtai, nes reikia paruošti sraigtų prototipus, surasti būdą, kaip juos pagaminti.

Nors būtų galima naudoti daug ką, ką gamina medicinos pramonė, dažnai būna taip, kad chirurginiai instrumentai būna pernelyg maži arba pernelyg dideli.

Pastebėjau, kad didelės įmonės vengia gaminti specialius instrumentus, skirtus laukiniams gyvūnams, nes joms tai pernelyg brangiai kainuotų.

– Kiek atsieina sukurti naują medicininį instrumentą?

– Brangiausia dalis – dizaino kūrimas ir prototipo gaminimas, bet negaliu sau mokėti algos, nors sugaištu daug laiko.

Nėra lengva rasti ir efektyviausią gaminimo būdą. Jei instrumento gamyba smarkiai pabrangsta, jo nenori naudoti veterinarijos klinikos.

Negalėčiau sakyti, kad mano darbe yra daug romantikos, bet jaučiu, jog tai mano pašaukimas, nors laukiniai gyvūnai niekada nesako „ačiū“.

Imtis chirurginių instrumentų kūrimo mane paskatino brolis, kuris yra chirurgas. Jis kalbėjo, jog būtų labai gerai, jei kas nors sugalvotų, kaip vietoj dviejų minkštų audinių plėtiklių operacijos metu naudoti vieną, o tai reiškia, kad kita ranka galėtų būti laisva. Tokį instrumentą pagaminau ir patentavau.

O vėliau pagalvojau, kad galėčiau padėti ne tik žmonėms, bet ir laukiniams gyvūnams.

– Koks buvo pirmas gyvūnas, kuriam prireikė jūsų pagalbos?

– Vienas Melburno zoologijos sodas svarstė, kaip padėti paplūdimyje atsidūrusiems banginiams. Netekę jėgų šie žinduoliai nesugeba patys išplaukti į jūrą.

Jei gelbėtojams nepavyksta išlaisvinti nusilpusių banginių, tada stengiamasi juos užmigdyti, kad nesikankintų. Anksčiau buvo naudojamos kulkos su migdomaisiais, bet tai ne visada padėdavo, todėl reikėjo humaniškesnio gelbėjimo būdo.

Melburno zoologijos sodo specialistai prašė manęs sukurti specialią adatą su vaistais, kurią būtų galima įdurti banginiui tiesiai į širdį.

Banginis – didžiausias žinduolis pasaulyje, turintis daug riebalų, todėl jam užplaukus ant seklumos nesuleisi vaistų į veną ar raumenį kaip žmogui. Reikia turėti specialų instrumentą.

Mano išrasta adata yra metro ilgio, ji buvo taikoma ne vieną kartą. Taip buvo gelbėjami banginiai Šiaurės Australijoje, Tasmanijoje, bet pats nemačiau nė vienos banginių gelbėjimo operacijos, nes Australija – didelė šalis. Neseniai baigiau projektą, skirtą delfinams Šiaurės Australijoje gelbėti.

Esu padėjęs kengūroms, koaloms, įvairiems paukščiams, prisidėjęs ir prie ryklių, ypač tų, kurie atsidūrė ant išnykimo ribos, gyvensenos tyrinėjimų. Savo išvaizda jie gali atrodyti grėsmingai, todėl niekas nenori jiems padėti.

Pavyzdžiui, smėlinis tigrinis ryklys – rūšis, kuri buvo beveik išnaikinta žmonių.

Norint nustatyti ryklių migracijos maršrutus, naudojami GPS siųstuvai. Kad ryklys nepamestų siųstuvo, reikia daryti pjūvį ir įdėti siųstuvą po oda, o vėliau žaizdą susiūti.

Mano uždavinys buvo sukurti specialią adatą, kuriai naudojami chirurginiai siūlai. Suaugus audiniams chirurginiai siūlai ištirpsta ryklio kūne. Mano išrastos adatos yra naudojamos ir tada, kai rykliai būna smarkiai susižeidę.

Nesu abejingas ir sužeistiems paukščiams, o jų gali būti ir labai mažų, pavyzdžiui, tokių kaip meldinė nendrinukė, arba gerokai didesnių, tokių kaip didysis apuokas.

– Ar esate išradęs kokį nors gaminį, kurio iki jūsų niekas nepadarė?

– Daug prisidėjau prie išskirtinės operacijos, padėjusios išgelbėti malajinės lokės Hitam gyvybę. Ji buvo atlikta prieš keletą metų.

Iš nelaisvės lokę išgelbėjo lietuvės Birutės Galdikas įsteigtas „Orangutan Foundation International“ fondas ir atgabeno į Borneo saloje veikiantį gyvūnų priežiūros centrą.

Be mano sukurto implanto ši meška nebūtų likusi gyva. Į šį centrą ji pateko kaip nelegalios prekybos laukiniais gyvūnais auka. Prieš šešerius metus brakonieriai nušovė jauniklės tėvus ir parsinešė ją namo.

Malajinės lokės dantys buvo nudildinti. Ji buvo šeriama ryžiais, gaudavo šiek tiek pieno. Nuo tokios dietos keturkojė užaugo kur kas mažesnė, nes blogai vystėsi, iškrypo jos kaulai.

Dėl mažo dubens ji negalėdavo normaliai išsituštinti, todėl ją vargino dideli skausmai. Kai lokė Hitam atsidūrė prieglaudoje, buvo svarstoma, ar ją užmigdyti, ar operuoti.

B.Galdikas tarptautinis fondas, kuriam priklauso šis centras, turi filialą Australijoje, todėl buvo ieškoma australų chirurgų, kurie sutiktų padėti.

Paaiškėjo, kad operacijai reikalingas implantas, tačiau nė viena medicinos bendrovė negamino tokio prietaiso.

Todėl chirurgai kreipėsi į mane. Man nebuvo abejonių, ar imtis šio darbo.

Sukūriau ne vieną naujo implanto prototipą, mane konsultavo vienas chirurgas, gyvenantis Kvynslando valstijoje, o tai du tūkstančiai kilometrų nuo Melburno, kur esu įsikūręs.

Su šiuo mediku kone kasdien bendravau telefonu, vėliau nusiunčiau implanto modelį, sulaukiau pasiūlymų, kaip jį patobulinti. Tada ieškojau, kur galima jį pagaminti.

Beveik prieš dvejus metus lokė Hitam buvo operuota Borneo saloje – aštuonių valandų operaciją atliko keturių veterinarijos chirurgų komanda.

Malajinės lokės dubuo buvo praplėstas apie penkiolika milimetrų. Operacija buvo sudėtinga, nes meškos dubuo buvo perpjautas trijose vietose.

Įdėta metalinė plokštelė, kurią pagaminau, atlaikė visą jos svorį. Tai buvo išskirtinė operacija, nes pasaulyje pirmą kartą tokiu būdu buvo išgelbėta meška.

Mums pasisekė, nes keturkojė pasveiko, o aš pasijutau kaip devintame danguje – tai buvo pirmas implantas, kurį žmogaus rankos kada nors pritaikė lokei.

– Gydant įvairias traumas patyrusius žmones naudojamas titanas, o iš ko buvo pagamintas meškos implantas?

– Titanas yra mėgstamas chirurgijoje, nes yra lengvas metalas. Bet aš pasirinkau ne jį. Kadangi meškai skirtas protezas nebuvo didelis, naudojau nerūdijantįjį plieną.

Nerūdijantysis plienas turi dar vieną gerą savybę – jis mažiau lankstosi, todėl įtvarus paukščių sparnams taip pat gaminu iš nerūdijančiojo plieno. Man svarbu, kad jis būtų stiprus. Titanas paukščiams nėra tinkamas ir dėl kitos priežasties – jį sunku pjaustyti.

Turiu tikslą sukurti išorinių ortopedinių fiksatorių rinkinį, kuris padėtų sutvirtinti lūžusius paukščių sparnus, kojas ir kitus smulkius kaulus. Jei paukštis mažas, svetimkūnis pašalinamas maždaug po dviejų savaičių.

Esu pagaminęs ir laringoskopų Australijos paukščiams ir žinduoliams. Kad operuojamas gyvūnas galėtų kvėpuoti, šiuo instrumentu galima vamzdelius nuvesti iki plaučių.

– Ar turite mėgstamiausią laukinį gyvūną?

– Daug dirbu su vombatais, jie panašūs į bebrus, bet iš tiesų jų artimiausios giminaitės yra koalos. Jie man labai patinka, tačiau neturiu vieno mėgstamiausio – daug gyvūnų patinka, bet labiausiai mėgstu paukščius.

– Ar daug keliaujate, ar esate namisėda?

– Kol nebuvo koronaviruso pandemijos, kasmet beveik po šešis mėnesius praleisdavau Europoje, būtinai apsilankydavau Vokietijoje, kur vykdavo chirurginių instrumentų paroda.

Man patinka pabūti Lietuvoje, kur galiu pasidalinti patirtimi. Turėjau paskaitų ne vienoje šalies aukštojoje mokykloje – ne tik būsimiems veterinarijos gydytojams, bet ir pramoninį dizainą studijuojantiems studentams.

Vilniaus universitetas taip pat kvietė skaityti paskaitų, bet planus sužlugdė koronavirusas. Abejoju, ar šiemet pavyks apsilankyti Lietuvoje. Gali būti ir taip, kad dėl koronaviruso liksiu užrakintas Australijoje.

– Kur esate gimęs?

– Esu trečios kartos lietuvis Australijoje. Mano visi seneliai pasitraukė iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo metais, maždaug 1944-aisiais.

Tuo metu mano tėvui buvo dveji, o mama gimė vėliau Vokietijoje. 1949-aisiais mano seneliai atvyko į Australiją. Mama buvo vos šešių mėnesių, kai kartu su tėvais plaukė laivu iš Italijos į Žaliąjį žemyną.

Mano tėvai, kaip ir aš, užaugo Australijoje: tėvas – Sidnėjuje, motina – Melburne.

Mano tėvai aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje, tai juos ir suvedė, nes tėtis susitikti su mama vykdavo beveik tūkstantį kilometrų. Aš gimiau Melburne.

Mano vaikystė buvo lietuviška. Lankiau australų mokyklą, bet savaitgaliai būdavo leidžiami tarp lietuvių, lankiau parapijos mokyklėlę, kur mokė lietuvių kalbos, istorijos. Šokau tautinius šokius, esu skautas nuo mažų dienų, dalyvaudavau skautų stovyklose. Sakyčiau, turiu daugiau lietuvių draugų nei australų.

Baigęs mokyklą įstojau į Australijos lietuvių jaunimo sąjungą, vėliau tapau pirmininku. Man svarbu išsaugoti lietuvybę, esu dėkingas savo seneliams ir tėvams, kurie mane auklėjo patriotiškai.

Iki šiol gyvenu vienas, bet jei vesiu, mūsų šeima bus lietuviška.

Man svarbu, kad vaikai galėtų susikalbėti lietuviškai su savo seneliais ir giminaičiais.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.