Martyna su vyru Karoliu savęs nevadina kokios nors vienos rūšies atostogų mėgėjais – jie mėgaujasi ir kalnais, ir kelionėmis su poilsiu prie baseinų, kur viskas įskaičiuota, ir Azijos atradimais, ir laiko leidimu prie gimtosios šalies ežerų. Nuo vaikystės abu stovyklauja, turistauja ne tik Lietuvoje, bet ir Europos sostinėse.
Tiesa, gimus sūnui Rokui pora greitai suprato, kad gulėjimą prie baseinų ir vangų poilsį teks pamiršti: „Pirmą kartą su mažyliu išskridome, kai jam buvo apie 10 mėnesių, bet jau tada nei prie baseino, nei prie jūros nebegulėjome. Supratome, kad atostogos su vaiku įgauna kitą prasmę, o svarbiausia – tempą.“
Sutuoktiniai vis pasvajodavo, kad būtų smagu įsigyti kemperį ir juo pakeliauti, čia tilptų ne tik jie, bet ir penkerių metų augintinė Upė. Tačiau toks namelis ant ratų ir jo išlaikymas – brangus malonumas. Be to, šeima nenorėjo visų atostogų praleisti tik kemperyje – jie svajoja ir apie keliones lėktuvu, aplankyti kitus žemynus.
Vis dėlto pats gyvenimas galiausiai juos privertė pagalvoti apie savo svajones – kai mažajam Rokui buvo beveik metai, užklupo ankstyvieji karščiai. Daug negalvodami jie nutarė su palapine vykti prie ežero nakčiai.
„Kai rytą viską pakavomės ruošdamiesi namo, supratome, kad toks savaitgalinis poilsis visai mūsų šeimai labai tinka ir patinka, bet kiek vargo viską supakuoti, išpakuoti, apgalvoti, ko prireiks, ir galų gale talpiai susikrauti į automobilį. Grįždami pakalbėjome, kad būtų smagu turėti specialių automobilį tokiam stovyklavimui“, – pasakojo rinkodaros specialistė M.Giedraitė.
Po tokios išvykos grįžę namo sutuoktiniai idėjų pradėjo ieškoti nuotraukų dalijimosi socialiniame tinkle „Pinterest“. Čia jie suprato, kad dviračio išradinėti nereikės, – viskas jau sukurta, nieko naujo juodu neatras.
Tad per kelias savaites apsvarstę savo poreikius, apžiūrėję visus Lietuvoje parduodamų autobusiukų skelbimus, apskaičiavę ir pabraižę nusipirko ratus.
Šeimos atostogų namai įrengti krovininiame „Volkswagen Transporter“ modelio 2006 metų autobusiuke. Jis turi tris sėdimąsias vietas priekyje ir yra paaukštintas apie 20 cm, dėl to netilpo į garažą ir todėl visi įrengimo darbai vyko tiesiog daugiabučio kieme.
Giedraičių atostogų namuose ant ratų tilpo net dvigulė lova, praustuvė su tekančiu vandeniu, biotualetas ir vaikiškas puodukas, pripučiamoji valtis ir pavėsinė, krūva daiktų, tokių kaip hamakas ar laužo katiliukas.
Kone visus įrengimo darbus padedamas žmonos vakarais ir naktimis padarė pats Karolis. Martyna juokėsi, kad čia galima rasti, prie ko prikibti, – ne visa apdaila susukta itin tiesiai, ne visi varžtai paslėpti.
Pirmasis darbų etapas buvo neįdomiausias – reikėjo išgriauti visą vidaus apdailą ir pertvarą, viską kruopščiai išplauti, o metalo korpusą išpurkšti antikoroziniais skysčiais. Antras etapas – garso izoliacija, šiltinimas, liuko pjovimas, elektros darbai ir apdaila.
„Kadangi ir vyro, ir mano darbe reikia nenutolti nuo kompiuterio ar telefono, turėti galimybę juos nuolat įkrauti mums yra labai svarbu. Todėl įsirengdami namelį ant ratų nedvejojome, kad ant stogo turėsime monokristalinį saulės baterijos modulį.
Jo sukauptą energiją saugo antrasis akumuliatorius, o šios energijos mums pakanka reguliuojamo ryškumo LED apšvietimui, vandens pompai, elektroniniams įrenginius įsikrauti, vandens virdulyje užsivirti arba karštą dieną ventiliatoriui įsijungti“, – pasakojo Martyna.
Galiausiai mažoje erdvėje reikėjo sukonstruoti patogią visai šeimai lovą ir spintelę. Martynai buvo svarbu, jog lova būtų tokiame aukštyje, kad būtų galima patogiai atsisėsti, o po ja tilptų daiktų dėžės.
Spintelėje pora norėjo sutalpinti dvi vandens talpyklas, turistinę dujinę viryklę, daugkartinio naudojimo indus.
Ketvirtas, vis dar besitęsiantis etapas – daiktų susidėjimas ir perdėjimas. Po kiekvienos kelionės sutuoktiniai vis ką nors patobulina: tai naujas kabliukas čia, tai dėžutė ten.
Į pirmą kelionę savo autobusiuku pora išvyko praėjus vos dviem savaitėms po to, kai jį įsigijo. Tai buvo tradicinės atostogos prie ežero kartu su Martynos tėvais ir jos sesers šeima.
„Kai po pirmos nakties visi bendrakeleiviai skundėsi triukšmu iš gretimos stovyklavietės, supratau, kad mūsų garso izoliacija tikrai pasiteisino, nes savo lovoje beveik nieko negirdėjome, – juokėsi M.Giedraitė. – Jau tada supratome, kad vis dar per mažai lentynų pasidarėme, kad dar reikia tobulinti daiktų susidėjimo mechanizmus, bet jokių didelių nusivylimų nepatyrėme.
Praėjusią vasarą mes nė vieno savaitgalio neleidome namuose. Keliavome po Lietuvą ir džiaugiamės, kad net ir gyvendami miesto daugiabutyje galėjome suteikti vaikui galimybę pabūti gamtoje, gryname ore, patirti nuotykių. Ir šeimos šuo tuo mėgavosi.“
Šiemet, kai karantinas ir pandemija visus uždarė namuose, Martyna su Karoliu itin džiaugėsi pernykščiu savo pirkiniu ir tuo, kad nepabūgo iššūkio jį įsirengti. Todėl vos prasidėjus karantinui šeima išvyko į Karolio tėvų sodybą, kur laukė šiltesnių naktų kelti sparnus ir važiuoti. Kur? Nesvarbu!
Dar žiemą sutuoktiniai planavo šią vasarą keliauti po Europą ir pasiekti Kroatiją, o įsismarkavus pandemijai pasikeitė ne planai, o tik maršrutai.
Šeima mėgavosi Baltijos jūros pakrante kaimyninėse šalyse ir Suomijoje, keliavo ir po Labanoro girią.
„Labanore itin sunku rasti laisvą stovyklavietę. Džiaugiuosi, kad vis daugiau lietuvių atranda stovyklavimo džiaugsmą, bet kartu ir liūdžiu, kad didžioji dalis palieka kalnus šiukšlių, o ramų poilsį trukdo garsi muzikos tiek dieną, tiek naktį“, – pasakojo Martyna.
Didžiausias tokių kelionių privalumas – viskas yra po ranka. Šeimos namuose ant ratų yra ir negendančių produktų, ir drabužių, batų, ir sūnaus žaislų.
„Jei norime, sėdame ir važiuojame. Keliaudami galime bet kurioje aikštelėje sustoti pailsėti, nusiprausti ar tiesiog pagulėti. Esame nepriklausomi keliautojai“, – sakė M.Giedraitė.
Didžiausias minusas – nėra dušo, tad vis tiek keliaudama šeima ieško kempingų, kur galėtų nusiprausti. Jų turimas biotualetas – toje pačioje gyvenamojoje erdvėje, tad naudojamas už širmos lauke.
„Mane džiugina, kad užmigdžiusi vaiką vakare galiu prislopinti šviesą ir paskaityti knygą. Arba atsibudusi rytą dar gulėdama lovoje išsivirti kavos ir nusiprausti veidą, o tada stebėti medžius“, – pasidžiaugė Martyna.
Kol kas tolimiausias atstumas, kurį yra įveikę Giedraičiai, – neseniai pasibaigusios jų atostogos Baltijos šalyse ir Suomijoje. Nuvažiuota daugiau nei 3 tūkstančiai kilometrų.
„Kitiems šis skaičius gal mažas, bet keliaujant su dvimečiu ir keturkoju mums tai pasirodė puiki kitokių kelionių pradžia“, – šypsojosi Martyna.
Į Suomiją šeima iš pradžių keliavo su keliomis draugų poromis ir apsistoję Latvijos kempinguose mėgavosi laukiniais paplūdimiais. Vėliau atsiskyrę nuo kompanijos kirto Estijos sieną ir nakvojo uoste.
„Visą naktį virš galvos klykavo žuvėdros, o paryčiais jau įsidrąsino ir per stogą lakstyti. Anksti rytą atplaukėme į Suomiją – ten susitikome su čia gyvenančia mano sesers šeima. Visi kartu patraukėme link antro pagal senumą Suomijos miesto Porvo“, – pasakojo M.Giedraitė.
Porvas garsėja akmeninio grindinio ir medinių pastatų senamiesčiu. Iš čia šeima kilo dar aukščiau į rytus, į Savonlinos miestą, kuris įsikūręs didžiausio Suomijos Saimos ežeryno centre.
Suomijoje keliauti kemperiu labai patogu, nes net senamiesčiuose yra pažymėtos didesnės aikštelės, kur galima drąsiai tilpti ir su nameliu ant ratų.
Be to, šunys čia visur įleidžiami, nė viename kempinge nebuvo apmokestinami papildomai (kitaip nei Lietuvoje ar Latvijoje), tik suomiams labai svarbu, kad šuo visada būtų su pavadėliu.
Pasimėgavę ežerynu Giedraičiai kirto Suomiją pusiau ir grįžo prie Baltijos jūros pakrantės. Taip nuo Pietarsario miesto, kur yra vienas gražiausių ir rečiausių Suomijoje smėlio paplūdimių Storsandas, leidosi žemyn, aplankė Vasą, toliau pro populiarius kurortus Porį, Raumą grįžo atgal į Helsinkį.
„Keliaudami nevengėme sustoti ilgesniam laikui miestuose, kur lankėme parduotuves, pramogų ir atrakcionų parkus.
Šuo ramiai laukdavo autobusiuke, nes net ir plieskiant saulei jo viduje išlieka normali oro temperatūra,“ – įspūdžiais dalijosi moteris.
Viena didžiausių patirčių šeimai – pažintis su suomių kempingų ypatumais. Liepos mėnesį jie beveik visi ir visada pilni. Žmonės čia praleidžia ne naktį, o savaitę ar net mėnesį.
Poilsiautojai tarsi susikuria namus su gėlių vazonais ir medinėmis terasėlėmis. Ir, žinoma, kokia gi Suomija be saunos ir šokimo po jos į jūrą.
„Čia pirmąsyk pamatėme turistinius autobusus, perdarytus į kemperius! Su vyru juokavome, kad kitas mūsų projektas bus ne keturvietis autobusiukas, o autobusas! – juokėsi Martyna. – O jei rimtai, svajojame su šiuo ar kitu mūsų nameliu ant ratų keliauti į Šiaurės Ameriką.
Bus brangu, bet turėtų būti itin smagu. Jei nepavyks šis planas, kai vaikas ar vaikai jau gyvens savarankiškai, sėsime ant motociklų ir keliausime po pasaulį jais.“
