Agata pasakojo, kad nors šeimoje didesnių nepriteklių ir nepatyrė, ji nuo mažens buvo nusiteikusi, kad sulaukusi penkiolikos-šešiolikos, kai tik galima pradėti dirbti, tą ir padarys. Tad sulaukusi šešiolikos įsidarbino vienoje įmonėje animatore, t. y., vaikiškų renginių vedėja. Dabar ji yra ne tik vedusi daugybę vaikiškų švenčių, bet ir įkūrusi vaikų priežiūros centrą (jis veikia panašiai, kaip privatus vaikų darželis).
„Gal tai ir negeras bruožas, bet jeigu man pasako, kad kažko nesugebėsiu, užsimanau įrodyti, kad aš galiu. Vaikystėje man dramos būrelio mokytoja gražia forma išsakė, kad aš nemoku vaidinti, neturiu tam talento. Ko gero, dėl to mano viduje liko kompleksas, ir norėjau sau bei kitiems parodyti, kad vaidinti prieš auditoriją bent jau vaikiškus personažus tikrai sugebėsiu“, – sakė Agata.
Be to, jai labai patinka vaikai: „Gal dėl to, kad pati neturėjau nei sesės, nei brolio, man jie atrodo kažkas nuostabaus.“
Ir prieš auditoriją stoti jai pavyko. Tiesa, po pirmojo pasirodymo apsiverkė. Tuomet turėjo vesti renginį vaikų darželyje, bet kažkas su kažkuo nesusikalbėjo: jai buvo sakyta, kad grupėje bus 20 vaikų, taigi ir šventės reikmenų pasiruošė atitinkamai, o nuvykusi į vietą pamatė, kad vaikų yra gal 38. Taigi pirmąją darbo dieną teko improvizuoti ir suktis iš sudėtingos situacijos.
Antrasis pasirodymas vaiko gimtadienyje buvo daug linksmesnis, o paskui pagavo azartas ir vaikiškas šventes vesti jai tapo labai smagu.
Džiūgavo tol, kol atėjo atlyginimo mokėjimo diena – šešiolikmetė jo tiesiog negavo. „Na, reikėjo rimčiau įsiskaityti į sutarties sąlygas ir pasiaiškinti, ką kur reikia pasirašyti, bet tuomet aš tikėjausi, kad kai dirbsi, tai su tavimi atsiskaitys. Buvau jauna ir naivi, net nežinojau, kas yra sąskaita faktūra“, – atsiminė Agata.
Kurį laiką paliūdėjusi ji susirado bendramintį, su kuriuo sutarė dirbti sau – savarankiškai siūlyti vaikiškų renginių vedimo paslaugas. Pradžiai Agatai reikėjo bent 600 Eur kostiumams, veidukų dažams ir kitiems reikmenims įsigyti. Pinigų ji pasiskolino.
Ir labai džiaugėsi, kad kai veikla įsivažiavo, pavyko ne tik skolą grąžinti, bet ir užsidirbti. Sekėsi gerai, užsakymų daugėjo, ko gero, žmonės jos paslaugas jau pareklamuodavo vieni kitiems.
Bet ir vėl ištiko nesėkmė – su verslo partneriu keliai išsiskyrė, o kadangi ant dokumentų pasirašinėdavo jis – Agata dar buvo nepilnametė – ji vėl pasijuto daug praradusi.
„Tuo metu jaučiausi atsidūrusi duobėje, atrodė, jei jau antrą kartą nepavyko, gal tikrai reikia sėdėti ir nieko nesiimti. Bet visgi daugiau pasvarsčiusi ir pasiskaičiavusi ryžausi savarankiškai teikti animatorių paslaugas, o šią vasarą dar ir įkūriau vaikų priežūros centrą „Mažylių visata“, – pasakojo Agata.
Šiuo metu jai sekasi gerai – po karantino pasipylė vaikiški renginiai, o nuo rugsėjo jos vaikų priežiūros centrą Šilainiuose lankys pilna mažylių grupė.
Tiesa, Agata girdėjo gąsdinimų, kad šiuo metu vaikų priežiūros paslaugų imtis labai rizikinga, juk gresia uždarymas dėl karantino. Tačiau ji pasiskaičiavo, kad ir tokiu atveju turėtų „ištempti“, bet, žinoma, tikisi, kad karantino nebus.
Dirba be išeiginių
Dabar Agata visą dieną būna su vaikais, juos kažko moko ir žaidžia, seka pasakas, taip pat tvarko administracinius reikalus. Drauge dirba dar dvi moterys, viena jų – merginos mama, turinti pedagoginį išsilavinimą. Jos ankstesniame darbe situacija per karantiną labai pablogėjo, taigi nusprendė prisijungti prie dukros.
Dieną praleidusi su vaikais, Agata vakarais ir savaitgaliais veda renginius. Skaičiavo, kad jų jau buvo netoli 200, juose dalyvavo gal 2000 vaikų. Populiariausias berniukų švenčių personažas – kosmonautas, o mergaičių – Elza iš filmuko „Ledo šalis“. Neseniai siuvosi šuniuko kostiumą. Seniau kostiumus pirkdavo, bet jie greitai nusidėvėdavo, neretai būdavo nepatogūs, taigi ėmė juos gamintis pati, padedama mamos.
Prie visų šių veiklų tuojau prisidės mokslai: Agata nuo rugsėjo keliauja į 12 klasę. Labai tikisi, kad sutars dėl mokymosi nuotoliniu būdu, juk praėję metai parodė, kad tai įmanoma. „Vaikų darželio palikti kitoms darbuotojoms tikrai nenoriu, noriu pati dalyvauti jo veikloje. Kai pati ėjau į vaikų darželį, man ten labai nepatiko, jausdavausi nesuprasta ir daug verkdavau, tad siekiu, kad pas mus ateinantys vaikai jaustųsi kitaip“, – entuziastingai pasakojo mergina.
Pažymių vidurkis – 9 balai
Bet juk kai kurie abiturientai ir jų tėvai skundžiasi, koks didelis mokyklose krūvis ir kaip sunku pasiruošti brandos egzaminams – negi Agata tikisi, kad jiems ruošiantis pavyks ir dirbti? „Tikrai tikiu, kad pavyks. Manau, kai susikoncentruoji į kokią vieną problemą ir daug galvoji, kaip blogai gali būti, tai ir tampa baisu. O kai daug darai, tai daug ir padarai. Be to, netikiu, kad mokymasis prieš pat egzaminus daug lemia – mokytis reikėjo visus 12 metų“, – dėstė aštuoniolikmetė.
Pridūrė, kad iki šiol jos mokslai dėl darbo labai nenukentėjo – 11 klasės pažymių vidurkis buvo apie 9 balus – tad tikisi, kad pavyks viską suderinti ir toliau. Bent jau pradžioje pažiūrės, kaip sekasi, o tada, jei matys, kad mokslai kenčia, nuo šimtadienio sumažins darbo krūvį.
Gal viską spėjančiai abiturientei padeda gera atmintis? „Man rodos, labiausiai man padeda tinkama koncentracija. Nuo mažens būdavau nusiteikusi pamokų metų atidžiai klausytis ir dėtis į galvą, kas aiškinima, kad liktų mažiau namų darbų. O jei per pamokas plepėsi ar rašinėsi žinutes, namuose teks mokytis daugiau“, – pastebėjo Agata.
Kartais ji randa laiko ir kroso bėgimui (tada labai prasivėdina mintys), taip pat susitikimams su draugais. Kai baigs mokyklą, pašnekovė nusiteikusi studijuoti ikimokyklinio ugdymo pedagogiką Vytauto Didžiojo universitete – ji įsitikino, kad darbas su vaikais jai puikiai tinka.
Palaikymo nesulaukė
Nepilnametės noro derinti mokslą vidurinėje mokykloje su darbu nesuprato nei jos tėvai, nei dalis mokytojų. Tėvai nuolat jai aiškino, kad reikėtų daugiau dėmesio skirti mokslams, daugiau ilsėtis, o kai kurie mokytojai ją iš karto „nurašė“, bet Agata nepasidavė. Jai teko girdėti net nuomonę, kad nėra ko jaunam žmogui užsidirbti – dar kils noras leisti pinigus narkotikams.
„Daug kas man sakė, kad jei lankai mokyklą, tai netinkamas laikas dirbti. Bet kaip sužinoti, kada tas laikas tinkamas? Juk po to bus studijos, paskui gal šeima ir vaikai – taip to tinkamo laiko gali ir nesulaukti“, – ryžtingai kalbėjo aštuoniolikmetė.
Dabar, kai jos tėvai pamatė, kad dukrai gerai sekasi, jie bamba mažiau, bet visgi nėra tikri, kad ji elgiasi teisingai.
Agata pastebėjo, kad jaunam žmogui, norinčiam imtis veiklos, palaikymo labai trūksta. Užtat ją labai įkvėpė perskaityta vaikino, kuris nuo penkiolikos dirbo virtuvės šefu, netrukus įkūrė ir savo restoraną, sėkmės istorija.
Savo bendraamžiams, kurie nori kažko siekti, nors suaugusieji ir nepritaria, ji patartų ryžtis ir pamėginti – tikrai gali pasisekti.
