„Kai pradėjau lankyti mokyklą, teko patirti nemažai skaudžių patyčių dėl savo išvaizdos, dėl lėtumo, ir tai labai slėgė. Po to ten sutikau psichologę Vytautę, kuri mane išmokė padėti ne tik sau, bet ir kitiems. Tada mano draugais tapo silpnesni, kitų atsumti vaikai“, – atsiminė Eglė.
Taigi ji nuo paauglystės stengėsi savanoriauti ir padėti ir mažiems, ir seniems. Po mokyklos baigė socialinio darbuotojo padėjėjo, taip pat masažisto mokymus.
Kai neteko mylimo senelio, kuris buvo tikras jos draugas ir įkvėpėjas, sumanė lankyti senjorus senelių namuose. Pirmiausia pasirinko globos įstaigą, kur gyveno garbaus amžiaus sulaukę kunigai. Kartu su jais kūrė vaidinimą.
Ypač susibičiuliavo su vienu kunigu, su kuriuo bendraudama jausdavosi lygiai taip pat, kaip kalbėdamasi su savo a.a. seneliu. „Kunigas man aiškino, kad išėjęs žmogus tampa mūsų Angelu sargu ir lieka gyventi mūsų širdyje, mintyse ir atmintyje. Angelu tapo ir jis ir tada aš labai liūdėjau, jaučiausi viena šitame dideliame pasaulyje“, – pasakojo Eglė.
Savo patirtus sunkius išgyvenimus jautri mergina vis kaupė širdyje, ir bene nuo keturiolikos metų jai prasidėjo depresija. Mano, kad į ją nugramzdino patyčios, patirtos mokykloje, ir senelio mirtis.
Ypač daug skausmo jai atnešė prieš penkerius metus patirtas persileidimas ir vaikelio, kurio taip laukė, netektis. Depresija paūmėjo, visiškai nesinorėjo keltis iš lovos. Dėl to nemažai laiko praleido ligoninėse.
„Išėjusi iš gydymo įstaigos, lankydavausi bažnyčiose, su dvasininkais kalbėdavausi apie savo savijautą. Jei mes laikysime viską giliai širdyje, bus tik blogiau. Po pokalbių pasijusdavau gerai, vėl atsirasdavo noras stotis ir negalvoti apie tai, kas nutiko. Įsitikinau, kad geriau jaustis tikrai padeda ir pagalba kitam“, – pasakojo moteris, šiuo metu lankanti klubą „Likimo draugai“ ir dirbanti jo socialinėse dirbtuvėse.
Eglė nuo paauglystės savanoriaudavo įvairiuose vaikų dienos centruose, ir šią veiklą tęsia toliau. „,Su vaikais dienos centruose piešdavome, žaisdavome įvairiausius žaidimus, ir kiekvieno vaikučio šypsena man padovanodavo neįkainojamus potyrius širdyje. Be galo juos myliu, kiekvieno jų juokas ir šypsena man didžiausia dovana. Taip pat nusprendžiau ieškoti vaikučių su negalia ir jiems dovanoti šypsenas ir geras emocijas. Persirenginėju įvairiais personažais, surenku reikiamų daiktų, lavinamųjų žaisliukų, mišinukų, jeigu jų reikia. Džiugu, kad prie manęs pradėjo jungtis daugiau gerų žmonių, pavyzdžiui, mezgėja Julija“, – pasakojo Eglė.
Karantino metu vaikučių ji nelankė, tačiau rinko iš žmonių įvairiuose Lietuvos kampeliuose vaikiškus drabužėlius, vežimėlius ir kitus reikmenis, kad galėtų juos perduoti tiems, kam tikrai reikia.
„Sutikau tikrai daug gerų, atjaučiančių žmonių, nusiteikusių padėti kitiems. Labai noriu padėkoti visiems už jūsų nuostabias ir gerumu alsuojančias širdis“, – sakė Eglė.
Ypač ji nusiteikusi padėti feisbuko grupės „Vilties spindulėlis“, vienijančioje daug negalią turinčių vaikučių, nariams. Planuoja ir aplankyti onkologinius ligoniukus.
Taigi dabar Eglė stengiasi galvoti apie tai, ką gero galėtų nuveikti, ir tada jaučiasi savąją depresiją nustūmusi į šoną.
„Esu labai dėkinga savo geriausiai draugei Kristinai, kuri visuomet mane išklauso ir palaiko. Taip pat ir savo mieliesiems tėveliams, ir močiutei (nors man baisu pagalvoti, kad greitai ir ji gali išeiti, kaip ir senelis...) Labai mane palaiko ir mano vyras, kuris kartais tampa vairuotoju ir vežioja mane po Lietuvą, kad padėtų rinkti labadarą“, – kalbėjo Eglė, kurią dabar liūdesys lanko vis rečiau.
