Gimtinė – pasaulio centras
„Daug metų gyvenu sostinėje, bet mano šaknys yra čia, Inkūnuose. Man tai pasaulio centras. Ir kiti turėtų šitaip jaustis, gimtinei neprilygs jokie niujorkai, briuseliai, paryžiai“, – kalbėjo Anykščių rajono Inkūnų bendrijai vadovaujantis Valentinas Šapalas.
Ši bendrija vienija bet kuriame šalies kampelyje gyvenančius žmones, turinčius kokių nors sąsajų su Inkūnais ir aplinkiniais kaimais. Tokių kaimų yra 17, kai kurie nykstantys arba jau išnykę.
Senųjų inkūniečių kaime ir nelikę.
V.Šapalas šypsojosi, kad šis kaimas Anykščių rajone yra mistiška vieta.
Ten patekti galima per Šimonių girią. Miško keliukas siauras ir pirmąsyk važiuojant atrodo gan klaidus. Gelbsti rodyklės, sufleruojančios, kur toliau sukti.
Bet į Inkūnus galima ateiti ir per kabantį beždžionių tiltą. Kitapus Šventosios upės – Mikierių kaimas. Šią vietą mėgsta baidarininkai, ir karštą vasarą nuolat girdėti žmonių klegesys.
Ne per toliausiai ir užburianti Šventosios kilpa. Gali sau sėdėti nukoręs kojas nuo stataus šlaito ir mėgautis atsiveriančiu nuostabiu vaizdu.
Daug garsių žmonių
Tikrai ne atsitiktinai Inkūnuose ir aplinkiniuose kaimuose sodybas įsigiję garsūs šalies žmonės: muzikų Domarkų ir Sondeckių šeimos, smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekeris, buvusi seimūnė Aurelija Stancikienė, ambasadorė Rita Kazragienė, advokatė Danutė Puzirauskienė.
Už Šimonių girios išsaugojimą kovoja čia gyvenantys rašytojai Simona Vaitkutė ir Džoelis Maudi, „Amatų kiemelyje“ šeimininkauja keramikė Renata Umbrasienė, dažnai svečiuojasi dailininkas Ričardas Peleckas.
V.Šapalas pasakoja, kad Inkūnuose kasdieną sutiksi atvykusių žmonių. Kas atskuba pasisemti vandens iš šaltinėlio, kas aplankyti medinės kaimo Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčios.
Darbo dienomis jos durys užrakintos, bet galima atsisėsti ant suoliuko, apžiūrėti skulptūrų parką, atsigulti ant žolės. Pamaldos vyksta pirmą ir trečią mėnesio sekmadienį.
O per atlaidus, vykstančius apie liepos 19 dieną, suvažiuoja ir gyvenusieji Inkūnuose bei aplinkiniuose kaimuose, ir giminaičiai, ir tiesiog pamėgusieji šią vietą.
Vadina Bermudų trikampiu
V.Šapalas dėl tokio didžiulio dėmesio Inkūnams nesistebi. Jis sako, kad yra dalykų, mokslu įrodytų, ir yra tokių, kuriuos gali tik širdimi pajausti. Gali jais patikėti arba ne.
Jis įsitikinęs, kad medinė Inkūnų bažnyčia yra ypatinga. O priežastys net kelios.
Bažnyčią pastatyti sumanė ir karo metais savo rankomis pastatė Inkūnų bei aplinkinių kaimų gyventojai savo pačių lėšomis. Iki tol čia nebuvo jokių maldos namų, tuščias laukas.
Bet kodėl žmonės ryžosi tokiam didžiuliam darbui, o dar – karo metais?
„Juokaudamas šią vietą vadinu Bermudų trikampiu. Iki Andrioniškio – 15 kilometrų. Iki Viešintų – 15 kilometrų. Iki Svėdasų – taip pat 15 kilometrų. Iki Debeikių – irgi panašus atstumas“, – aiškino V.Šapalas.
Automobiliu toks kelias vieni juokai, betgi žmonės teturėjo arklius, ir kelias pirmyn atgal jiems buvo gan tolimas. O žmonės pamaldūs, sekmadienis be šventų mišių nebūtų šventa diena.
Skubėjo prie vokiečių
Taip, pavargę važinėti į maldos namus po tris dešimtis kilometrų, gyventojai nutarė statytis Inkūnuose bažnyčią.
Buvo net keletas tokios idėjos iniciatorių, bet jų varikliuku tapo Anelė Stukaitė-Šukienė.
Apsilankiusi Šiluvos atlaiduose, ji grįžo tvirtai apsisprendusi atmesti bet kokias dvejones ir paskatinti kaimynus rimtai imtis darbo.
Inkūnų ir aplinkinių kaimų žmonės paprašė vyskupijos leidimo pradėti bažnytėlės statybas. Vyskupas Kazimieras Paltarokas atvyko apžiūrėti vietos ant kalnelio. Leidimas buvo duotas.
O tuomet užėjo Antrasis pasaulinis karas, iš pradžių pasirodė rusai, po to vokiečiai. Bet netgi karas nepalaužė žmonių ryžto.
„Ne taip kaip dabartinė valdžia, kai iš vakaro vienaip pasako, o ateina rytas – ir viskas apsiverčia“, – palygino V.Šapalas.
Darbai pradėti 1941-ųjų gegužę, o kitų metų vasarą baigti.
Vidus nebuvo iki galo įrengtas, bet bažnyčią skubėta šventinti, kol vokiečių nenustūmė rusų armija. Mat neturėta abejonių, kad sovietinė valdžia uždraus bet kokias bažnyčias.
Vyrai dirbo pasikeisdami
„Jūs tik įsivaizduokite, žmonės patys vežė akmenis, juos skaldė, tašė, pjovė mišką. Ir viskas – su tuomete technika, kone viskas rankomis“, – žmonių ryžtu žavėjosi pašnekovas.
Kasdien pasikeisdami be jokio užmokesčio dirbo po šešis aštuonis vyrus iš visų 17 aplinkinių kaimų.
Buvo samdomi tik du profesionalai tiems darbams, kurių nespecialistas neatliks. Jų užmokesčiui lėšų skyrė vyskupija.
O medžiagų statyboms iš kur gauti?
Pašnekovas pasakojo, kad gyventojai bažnyčiai paaukojo žemės tiek, kiek kas galėjo. Taip pat aukojo miško medienai, kitokių reikmenų.
„O štai tas kryžius ant bažnyčios stogo – mano senelio dovana“, – nusišypsojo inkūnietis.
Kai kas pasakoja, kad pamatuose įmūrytas senovės lietuvių apeigų akmuo, stovėjęs prie šaltinėlio.
Ir kaip smagu gyventojams ateiti į bažnyčią, kurią, nebodami karo baisumų, savo rankomis pastatė jų tėvai ir seneliai!
Ir ne tik bažnyčią, bet ir kleboniją, tvartus.
Atvykdavo tuoktis komunistai
V.Šapalas prisiminė, kad jo vaikystės metais sodybos stovėjo viena nuo kitos maždaug per pusę kilometro. Dabar jau sunku ir įsivaizduoti, kad vienoje bažnyčios pusėje ir anuomet augo miškas, bet kitoje buvo ariami laukai.
„Sovietmečiu Inkūnai buvo užkampis, pats kolūkio pakraštys. Žemės nederlingos, gero derliaus neužauginsi“, – pasakojo vyriškis.
Bet, kita vertus, atkampi vieta nepritraukdavo valdžios dėmesio. Žmonės galėjo ramiai melstis, o komunistai atvykdavo slaptų tuoktuvių.
„Tai savo akimis matydavau, nes patarnaudavau mišioms“, – tikino V.Šapalas.
Bet atsisakė nurodyti konkrečias pavardes.
Padėjo kunigui kirsti mišką
V.Šapalas korespondentams atrakino bažnyčios duris.
Jis prisiminė, kaip būdamas paauglys su kunigu Sigitu Uždaviniu ornamentais puošė vidų.
„Šis kunigas buvo nuoširdus, nuolankus. Žmonės jį labai mylėjo“, – kalbėjo vyras.
Už tokius gerus darbus, taip pat ir kapinių sutvarkymą, dvasininkas susilaukė valdžios nemalonės. Jam buvo skirti metai pataisos darbų. Kiekvieną dieną eidavo miško darbų.
„Ir aš, ir kiti vyrai pasikeisdami padėdavome kunigui įvykdyti darbų normas. Juk jam dar reikėjo ir mišioms ruoštis“, – prisiminė pašnekovas.
Iš pradžių bažnyčios stogas buvo apkaltas lentelėmis. Kai jos supuvo, uždėjo šiferinius stogus.
O dabar apkaltas skarda.
Pašnekovas tik apgailestavo, kad naują beždžionių tiltą niokoja vandalai. Sulipę po kelis, iš tilto pasidaro lyg sūpynes ir jį gadina.
