Viktoro galvoje liepos mėnesį aptiktas auglys, kurį jis vadina „pusiau piktybiniu“. Paklaustas, kaip taip gali būti, paaiškina, kad bando išlikti pozityvus: auglys piktybinis, tačiau antros stadijos, ir tai reiškia, jog yra didelė tikimybė pasveikti, dėl to ligonis itin piktu jo nelaiko.
Vaikinui neseniai baigta taikyti stipri chemoterapija, dėl kurios ir jaučiasi nusilpęs, juk cheminiai vaistai naikina ne tik blogąsias, bet ir gerąsias organizmo ląsteles. Medikai sako, kad reikėtų kuo daugiau gulėti lovoje, tačiau Viktorui toks režimas nepatinka – jis iš prigimties labai veiklus ir energingas, tad ir dabar norisi iš ryto kažką nors minimaliai nuveikti.
Labai džiaugiasi, kad jam, nors ir suvargusiam bei nuplikusiam, leidžiama pagroti bažnytinėse mišiose. Kaskart ten nuėjęs, pajunta baimę, kad tai gali būti paskutinis kartas – gal vėliau jis bus per silpnas ir jo nebereikės.
Viktoras – renginių organizatorius bei vedėjas ir Garliavos Švč.Trejybės bažnyčios vargonininkas. Jis labai įsitraukęs į parapijinę veiklą, vis rengdavo įvairius renginius jaunimui ir stengėsi juos sudominti tikėjimu.
Jis buvo tikintis nuo vaikystės, kai tėvai vesdavosi jį į bažnyčią. „Man tai tapo norma ir vėliau į bažnyčią vaikščiojau pats – ir ne kartą per savaitę, o po kelis kartus. Aktyviai dalyvavau bendruomenės veikloje, veiklą tęsiau ir persikraustęs į Kauną – man nebaisu jaunus žmones pakviesti į bažnyčią, pamėginti juos sudominti šiuolaikiškomis krikščioniškomis giesmėmis“, – pasakojo jaunas vargonininkas.
Naujojoje Akmenėje jis buvo baigęs muzikos mokyklą. Atvykęs į Kauną, baigė renginių organizavimo studijas Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre. Veda ne tik bažnytinius, bet ir pasaulietinius renginius. Dalyvauja labdaringoje veikloje, yra Maltos ordino savanoris.
Šiemet ketino stoti į chorvedybos specialybę, tačiau nusprendė to nedaryti dėl karantino – jam norėtųsi studijuoti gyvai, o ne nuotoliniu būdu. Apsispręsdamas jis to nežinojo, bet tikriausiai studijuoti būtų sutrukdžiusi ir jo liga.
Prieš porą metų Viktoro galvoje buvo aptiktas gerybinis auglys, kuris buvo sėkmingai panaikintas. Po to jam liepta kas pusmetį profilaktiškai tikrintis sveikatą.
„Pradžioje sąžiningai tą dariau, po to kiek uždelsiau, o kai susigriebiau, kad metas tikrintis, buvo beprasidedantis karantinas ir viskas užsidarė. Kad gali būti negerai, susivokiau liepą, kai vieną dieną pargriuvau, lipdamas laiptais – lipau neskubėdamas, bet staiga tarsi galvoje sužaibavo. Po to vakare daug vėmiau...“ – pasakojo Viktoras.
Pradžioje jis išgirdo versiją, kad kaltas pervargimas, bet netrukus sužinojo daug rimtesnę diagnozę. Pilnas jo ligos pavadinimas – antro laipsnio smegenų naviko difuzinė astrocitoma. Gydymo sulaukė pakankamai greitai – tikisi, kad ir šiais laikais į onkologinius ligonius žiūrima rimtai.
Tiesa, atsidūręs ligoninėje jautė, kad atmosfera pasikeitusi: „Man ir šiaip ligoninėse labai nepatinka, tuo metu jaučiuosi taip, tarsi visas įprastas gyvenimas būtų nutrūkęs, o dabar dar jautėsi papildoma įtampa – visi nerimauja, bijo tapti ligos židiniu, yra daug papildomų griežtų taisyklių, gydytojai ir personalas turi vilkėti papildomas apsaugos priemones. Jie šypsosi, bet tos šypsenos pavargusios“, – pasakojo vaikinas.
Jam buvo skirtas švitinimas, po to – chemoterapija. Kadangi po pirmo jos kurso auglys iki galo nepasidavė, buvo skirtas ir antras. Dabar jam belieka stiprėti po chemoterapijos, stiprinti imunitetą ir tikėtis, kad liga negrįš.
Dievo nekaltina
O ar giliai tikinčiam jaunuoliui nekilo minčių, už ką jam Dievas siunčia tokius išbandymus? „Taip, būdavo, kad verkdavau, kad klausdavau, kodėl man taip nutiko, bet Dievo dėl to tikrai nekaltinu. Man nepriimtinas principas, kai žmonės gerų dalykų, kurių turi, neįvertina, o sulaukę bėdos ima priekaištauti: „Dieve, kodėl tu mane baudi? Kodėl nepadedi, kodėl tu toks blogas?“
Mano tikėjimas stiprus ir jis veikia kitaip. Nemanau, kad Dievas baudžia, manau, jis tik pamoko ir išbando. Gal jis man šį išbandymą atsiuntė tam, kad tapčiau supratingesnis ir pasveikęs geriau rūpinčiausi tais, kuriems sunku. Gal ir keistai nuskambės, bet bandau į šią ligą žiūrėti su azartu ir tikėtis, kad iš to netgi bus kažkokios naudos. O minties, kad mano gyvenimas baigiasi, neprisileidžiu, ir aplinkiniai mane motyvuoja tikėti, kad pasveiksiu“, – sakė vaikinas, kuriam šiuo nelengvu gyvenimo metu labiausiai padeda draugų palaikymas ir malda.
