Trečią kartą neseniai ištekėjusi I.Jackevičiūtė po santuokos įregistravimo nebekeitė savo pavardės, pasiliko mergautinę.
Anksčiau Ieva buvo Šimukauskienė, po to Norkūnienė, o kai prieš kiek laiko jai reikėjo pateikti gyvenimo aprašymą, teko įrodinėti, kad ji – tas pats žmogus, tam tikru metu šokusi teatre, dirbusi pedagoge, bet kai kuriais etapais keitėsi jos pavardės. Dabar ji nebenori tokios painiavos, todėl pasiliko pavardę, kurią jai gimus suteikė tėvas.
„Dėl profesijos nebenorėjau keisti pavardės, nes reikėdavo pateikti įrodymus, kad viename ar kitame teatre šokau prieš keletą metų. Mano kūrybinė veikla tęsiasi dvidešimtmetį, o pavardės buvo skirtingos.
Gimus vaikams atsirado didelė profesinė pauzė. Buvo sudėtinga grįžti į kūrybos rinką, nes turėdama mažus vaikus nebegalėjau išvykti gastrolių, jutau kartėlį, gyvenimo pilnatvės trūkumą. Nusprendžiau viską keisti – atsisakiau atlikėjos darbo, bet nutariau režisuoti“, – pasakojo pernai režisūros magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi I.Jackevičiūtė.
Įteisino santykius, kad nekiltų painiavos
Tad ji su gyvenimo partneriu, o dabar sutuoktiniu R.Kleziu įkūrė teatrą vaikams „No Shoes“ („Be batų“) ir nemažai laiko dirba tiesiog namie.
Santuokos esmė – ne pavardės keitimas. Žinoma, buvo galima darniai ir laimingai gyventi nesusituokus. Tačiau pora santykius įteisino dėl bendros tvarkos, kad vėliau nekiltų kokių nors keblumų.
Dar prieš gimdymą Ieva turėjo gauti notaro patvirtinimą, kad būsimo kūdikio tėvas – R.Klezys. Registruojant vaiko gimimą vėl teko kreiptis į notarą dėl to, kad vyras pripažįsta tėvystę. Tad mylimieji įsitikino, kad susituokus nebūtų kilę papildomų rūpesčių.
„Mums tos santuokos prireikė juridiškai, nes šeimoje vyravo savotiškas balaganas: du vaikai viena pavarde, aš kita, vyras kita, o dar viena dukrytė vėl kita.
Jis mane pristatydavo kaip gyvenimo draugę, aš jį – kaip draugą, o aš dar ir jo vaiką turiu.
Buvo kažkokia nesąmonė“, – kodėl vertėjo susituokti, atskleidė I.Jackevičiūtė.
Pasipiršo per karantiną
Nors gyvendami ketverius metus kartu Ieva ir Raimondas vis pasikalbėdavo apie santuoką, Upės Saulės gimimas juos tarsi vedė susituokti. R.Klezys mylimajai pasipiršo karantino metu, kai visa šeima daug laiko praleido namuose.
Sustojus teatro gyvenimui pora buvo priversta užsidaryti namuose su vaikais – Ievos atžalos Adija (8 m.) ir Jonas Ąžuolas (5 m.) iš antros moters santuokos mokėsi nuotoliniu būdu, mažoji Upė Saulė buvo sūpuojama ant tėvų rankų.
Kai vieną dieną šeima susiruošė vykti į Biržus, kurie yra Ievos motinos ir Raimondo tėvo gimtinė, poros laukė lemtingos permainos. Pasirodo, nors Ievą ir Raimondą skiria nemažas amžiaus skirtumas, ji ir jis vaikystę leido tose pačiose vietose. Jų senelių namai buvo visai netoliese.
Šį pavasarį vaikštant ant Biržų tilto aktorius pasipiršo mylimajai. Kai vyras padovanojo Ievai žiedą, dukrelė vežimėlyje prabudo, apspito vyresnieji vaikai.
Po kelių mėnesių sužadėtiniai susituokė netoli Vilniaus esančioje sodyboje. Be formalaus civilinės santuokos įregistravimo, sodyboje pagal senoviškus papročius vyko vedybų apeigos.
Ir anksčiau Ieva santuoką laikė šventu dalyku, bet gyvenimas jai parodė kitokią pusę: „Supratau, kad nėra taisyklių. Po antrų skyrybų suvokiau, kad jeigu gyvenimas nesiklosto, tai nesiklosto. Jeigu žmogus norės, išeis, jo nesulaikys santuoka, žiedai, priesaikos.“
Kaip klostysis trečioji santuoka, gali parodyti tik laikas.
Sieja kūryba
Naujas gyvenimo etapas jokiais būdais nesuvaržė jaunavedžių polėkio kurti ir jaustis laisviems. Net ir auginant tris vaikus galima siekti karjeros, turėti laisvalaikį.
Žinoma, Ieva įsitikino, kad visa tai įmanoma, jeigu buitimi dalijiesi su vyru. I.Jackevičiūtė su sutuoktiniu dalijasi ne tik vaikų priežiūra, buities darbais, bet ir kūrybiniais sumanymais.
Ieva ir Raimondas judesio spektaklius kūdikiams ir vaikams iki penkerių metų kuria trejus metus. Gimus dukrelei Upei Saulei pora įkūrė teatrą „No Shoes“, nes norėjo suvienyti jėgas, susitelkti į vieną tikslą ir nesiblaškyti.
„Turime savo kryptį“, – patikino I.Jackevičiūtė. Jos sutuoktinis – teatro direktorius, bet taip pat vaidina, ji – meno vadovė.
Nors šeima augina kūdikį, Ieva vis dar nori mokytis – prieš mėnesį įstojo į meno doktorantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Trijų vaikų mama pasirinko būtent jai rūpimą studijų kryptį – rašys disertaciją teatro kūrimo mažamečiams tema.
„Tai – mano didžiausias profesinis pasiekimas“, – tikino I.Jackevičiūtė.
Kol Ieva klausosi paskaitų, vaikais rūpinasi Raimondas. O kai aktorius turi išeiti į repeticijas ar nori pasibūti su draugais, su atžalomis namie pasilieka žmona.
„Moteriai neįmanoma siekti karjeros be vyro paramos. Vien tik tai, kad moteris turi išnešioti, pagimdyti, metus žindyti kūdikį, yra sunku fiziškai ir emociškai. Bet tuo viskas tik prasideda – buitis, vežiojimai, bendravimas su vaikais.
Jeigu vyras neišleistų ir nebūtų galimybės turėti auklės, moteriai neįmanoma imtis kitos veiklos“, – tvirtino pašnekovė.
Sukosi projektuose
Trijų atžalų mama įsitikinusi, jog būtina šiek tiek atitrūkti nuo buities, rutinos ir šurmulio, kad nepavargtum, su naujomis emocijomis grįžtum namo. Juolab Ieva buvo įpratusi sparčiai suktis, juk vienu metu šoko teatre, filmavosi seriale, dėstė studentams, buvo televizijos projekto „Kviečiu šokti“ komisijos narė, vėliau vedė „Žvaigždžių duetus“.
„Tai buvo vienas smagiausių kūrybinių etapų, kuriame visko buvo labai daug. Turėti darbo ir iš jo pragyventi – kiekvieno artisto svajonė“, – prisiminė I.Jackevičiūtė.
Šokių projektas Ievai dovanojo ir pažintį su dešimčia metų jaunesniu šokėju Adomu Norkūnu. Po maždaug metus trukusios draugystės pora 2012-aisiais susituokė, susilaukė dviejų vaikų. Tačiau kartu pragyvenus 4 metus santuoka nutrūko.
„Šiandien turiu vyrą, kuris supranta, kad aš galiu kurti, galiu tai gerai daryti ir kad man to būtinai reikia.
Turiu vyrą, kuriam nėra drama pabūti namuose su vaikais ir pasidalyti buitimi, kuri, matyt, nedžiugina nė vieno žmogaus“, – tvirtino I.Jackevičiūtė.
Žinomai moteriai susitikti su aktoriumi ir pedagogu R.Kleziu padėjo ne tai, kad ji buvo matoma televizijos ekrane. Jie susipažino repeticijų salėje.
„Mūsų profesija ta pati, dėl to savo veikloje randame bendrą kalbą“, – tvirtino Ieva.
Neieškojo santykių
Tačiau tuo metu I.Jackevičiūtė neieškojo naujų santykių, nes ką tik buvo subyrėjusi antra jos santuoka. Likusi su dviem mažamečiais ant rankų Ieva galvojo, kaip pragyventi, – jautėsi pavargusi, prislėgta. Draugas jos gyvenime atsirado sunkiausiu metu.
„Daug sumaišties dvasioje buvo, daug abejonių turėjau, netvirtumo, netikrumo. Buvau ką tik pagimdžiusi sūnų, skyrybos neįvyko per dieną, bet iki jų buvo eita jau kiek laiko. Tikrai nebuvo noro ieškoti naujų santykių, ne pats tinkamiausias metas jiems kurti, tuo labiau kad jis – gerokai už mane jaunesnis.
Galvojau: Dieve, visi užbadys pirštais, kad vėl draugauju su jaunesniu. Protas tikrai šaukte šaukė, kad vėl lipu ant to paties grėblio. Bet, kita vertus, atsirado žmogus, kuris buvo kaip pagalvė, į kurią galima išsiverkti, minkštai nukristi, kai buvo sunku“, – atviravo I.Jackevičiūtė.
Tuo metu Ievai atrodė, kad Raimondas tėra geras draugas, kuris ją palaikė. Bet bėgant laikui moteris matė, kad jaunas aktorius nori su ja bendrauti, ji taip pat norėjo su juo palaikyti ryšį.
„Keitėsi mano gyvenamoji vieta, finansiškai buvo sunku, nes dirbti negalėjau, o motinystės pašalpa buvo menka. Galvoti apie pasimatymus nebuvo kada.
Nemažai bendravome ir nusprendėme apsigyventi kartu – viskas labai paprastai įvyko, nes man reikėjo pagalbos, o jis tą pagalbą pasiūlė. Mums lengvai sekasi gyventi“, – tikino I.Jackevičiūtė.
Kai pora susipažino, R.Klezys dar studijavo, bet ir dirbo. Aktorius šoko spektakliuose, miuzikluose, vakarais ir savaitgaliais dirbdavo kavinėje padavėju. Tad širdies draugas mylimajai pasiūlė ne tik moralinę, bet ir finansinę pagalbą.
Vyras Ievai pasiūlė studijuoti, jeigu ji tik nori.
„Galėjau kurti spektaklius, bet neturėjau kur jų rodyti. Jau buvau praradusi kūrėjo statusą, nes prieš tai kažką televizijoje veikiau, o gimus vaikams nieko nesukūriau.
Tuo metu vyras studijavo aktorinį meistriškumą, siekė antro bakalauro diplomo, o aš siekiau antro magistro diplomo.
Kartu studijavome, derinome studijas ir vaikų priežiūrą.
Aišku, mano mama daug padėjo, jokių auklių neturėjau, nes tėvai buvo pašonėje“, – apie įveiktus sunkumus pasakojo I.Jackevičiūtė.
Motina sunerimo
Tėvai į dukters gyvenimą nesikišo, tik jai padėjo įveikti sunkumus. Bet kai ji po antrų skyrybų papasakojo apie pažintį su gerokai jaunesniu kolega, motina sunerimo. Jos abejonės išsisklaidė, kai pamatė, kaip Raimondas gražiai sutaria su Ieva, o ypač su jos vaikais.
Pažįstami ir bičiuliai dažnai klausdavo I.Jackevičiūtės, ar gyvenant nesijaučia jos ir Raimondo amžiaus skirtumo.
Ievai norėdavosi pajuokauti: „Kaip turi jaustis amžiaus skirtumas namuose? Ar jis kūdikis, kurį reikia maitinti šaukšteliu? Ar aš esu močiutė, kuriai reikia keisti sauskelnes?“ Tikrai ne amžius svarbiausia santuokoje. Gyvenant šeimoje poros požiūriai arba sutampa, arba ne.
„Vyresnis partneris ne visada turi polėkio, kurį gali turėti jaunas žmogus, ir atvirkščiai. Aš pati esu jaunatviška, nes visada dirbau su studentais, buvau tarp jaunų žmonių. Niekada neteikiau pirmenybės buičiai, daiktams – tam, kas turėtų būti brandos požymis. Man aktualu judėjimas, veikimas, neplanavimas.
Mums tas amžiaus skirtumas šiandien yra privalumas, nes aš esu pakankamai brandi, kad nebejaukčiau vyrui proto dėl paprastų dalykų, tokių kaip noras išeiti su draugais pavakaroti“, – tikino I.Jackevičiūtė.
Amžiaus skirtumas negąsdina
Žinoma moteris nesuka galvos, ką vakarėliuose veikia sutuoktinis, nes žino, kad jis sugrįš. O jei nenorės, negrįš ir neišlaikysi, čia ne dėl amžiaus taip gali nutikti.
„Aš turiu pakankamai brandos patarti, palaikyti, nekelti konfliktų ten, kur nereikia. O jis turi jaunatviškumo, energijos, tikėjimo – tai kaip variklis varo į priekį tiek mane, tiek visą mūsų šeimą. Todėl amžiaus skirtumas juntamas teigiama prasme.
Ar yra baimių dėl amžiaus skirtumo? Aišku, jų yra. Bet kai kalbamės su draugėmis, visos sau leidžia panerimauti, kad vyrai kažkur laiką leidžia be jų. Ar yra amžiaus skirtumas, ar jo nėra, baimių netrūksta. Panašiai kaip dėl vaikų: susirgs, kas nors atsitiks.
Suprantu, kad jeigu pasiduosiu panikai, vaikams pakenksiu per dideliu dėmesiu“, – patirtimi dalijosi I.Jackevičiūtė.
Moteris juokavo, kad klausimo dėl jos ir sutuoktinio amžiaus skirtumo reikėtų klausti dar po dvidešimties metų.
„Aš nesu susenusi, bet tas žmogus mane pasirinko jau su vaikais. Jis matė, kaip ir kas yra, neturėjo iliuzijų ir vilčių, kad bus kaip nors kitaip.
Jam tai tiko, nekilo jokių klausimų“, – tvirtino pašnekovė.
Per visas krizes Ieva priėjo tokį etapą, kai pradėjo sau leisti nebegalvoti, ką aplinkiniai apie ją mano. Nors tikrai reikėjo pastangų pasiekti tą stadiją.
„Mes, moterys, ypač jaučiame visuomenės spaudimą dėl jaunystės kulto – kaip turi atrodyti, ką rengtis, kiek grožio procedūrų darytis. Nors mano vertybės toli nuo to, spaudimas tarsi ore juntamas. Man vienintelė svarbi buvo tėvų nuomonė.
Mama, kol Raimondo nepažinojo, sakė: „O Dieve, vaikeli, kaip čia dabar viskas bus? Bet jai užteko kartą pamatyti, kaip jis myli vaikus ir kaip vaikai jį myli, mama tik žegnojosi, kad mums viskas būtų gerai“, – patikino artimųjų palaiminimą gavusi I.Jackevičiūtė.
Dėkinga likimui
Trečiąkart ištekėjusi Ieva nesižvalgo į praeitį, nemano, kad jai prieš tai nepasisekė. O gal pasisekė? Juk ji dabar turi tris vaikus, mylimą ir mylintį vyrą.
„Mūsų visų likimai labai skirtingi, skirtingi scenarijai, suplanuoti iš anksto. Aš visada viską dariau atvira širdimi, nuoširdžiai tikėdama, kad taip turi būti. Stengiausi, kad viskas būtų gerai, bet susiklostė, matyt, taip, kaip turėjo susiklostyti.
Esu likimui dėkinga už pamokas, nes tai mane labai stipriai subrandino. Kokį turiu suvokimą šiandien – tai mano didžiausias turtas. O gyvenimas banguoja kaip jūra – tai potvynis, tai atoslūgis“, – įsitikinusi I.Jackevičiūtė.
Taip, kaip dabar gyvena, moteris ir nori gyventi.
„Kai pradedu ko nors įsikibusi laikytis, imu jausti, lyg kumščiai būtų suspausti ir rankos nelaisvos, neturiu galimybių ramiai gyventi. Didžiausia vertybė, kurią susikūrėme, yra ramybė.
Namai yra ta vieta, kur norisi grįžti, tiesiog būti ramiai, kai niekas neužknisa kokiais nors komentarais, patarimais, moralizavimais. Tiesiog yra linksma, ramu ir gera“, – patikino I.Jackevičiūtė.
Moteris paneigė mitą, kad santykiai – sunkus darbas. Ji taip nemano: „Joks tai ne darbas, arba santykiai klostosi, arba ne. Vyro irgi klausiau: o tau darbas?
Jis atsakė: ne, ne darbas.
Mes emocionalūs, pykstamės. Bet susitaikyti, atleisti man nėra darbas, nes aš pati noriu ir susitaikyti, ir atleisti.“
