Tarytum nujausdami su V.Bagdonu susitikome tą dieną, kai anapilin iškeliavo legendinės roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ autorius Kęstutis Antanėlis.
„Visi artistai, kurie joje vaidino, sulaukdavo dėmesio ir negalėčiau pasakyti, kad tas dėmesys mums būtų buvęs nesvarbus, – su mumis gatvėse sveikindavosi net nepažįstami žmonės“, – prisiminė Vladas.
Iš „Meilės ir mirties Veronoje“, kurioje V.Bagdonui buvo tekęs Romeo draugo Merkucijaus vaidmuo, amžinos meilės paieškos tarsi persikėlė ir į aktoriaus gyvenimą.
Jis iki šiol finansiškai padeda savo pirmajai žmonai Daliai, nuolat bendrauja su jųdviejų dukra Monika bei sūnumi Juozapu iš antrosios santuokos su teatro kritike ir žurnaliste Rūta Vanagaite.
Su vaikų motinomis bendras gyvenimas griuvo, o juk gyventi dviese vis dėlto geriau nei vienam. Gal todėl pokalbis su V.Bagdonu ir prasidėjo nuo meilės.
Nuo legendinės roko operos premjeros praėjo jau trisdešimt aštuoneri metai. Ar per tą laiką pasikeitė vyrų ir moterų požiūris į meilę? Kokie Romeo ir Džuljetos sekėjai dabar?
„Toje operoje susiduria dvi skirtingos meilės ir gyvenimo ideologijos. Kas svarbiau – meilė iš didžiosios raidės ar meilė iš išskaičiavimo? Meilė iš didžiosios raidės, nepaisant jos pralaimėjimo, visada buvo ir yra kilnesnė, dvasingesnė, stipresnė“, – yra įsitikinęs V.Bagdonas.
– Ar nepastebite, kad tokios meilės apraiškų dabar reta?
– Manau, kad šiais laikais dažniau mylima iš išskaičiavimo. Rečiau – dėl tikros meilės. Gal koronavirusas tą išskaičiavimą kažkiek pristabdys? Jis turi tam tikrą įrankį, kuris vadinasi sietu.
Žmogus per tą sietą anksčiau ar vėliau turi pereiti. Tas sietas sijoja visas teisybes ir neteisybes.
Nors, mano galva, koronaviruso sukelta pandemija – kažkokia nesąmonė, bet ji turi ir teigiamų pusių.
Žmonės buvo priversti stabtelėti ir susimąstyti, ką daro.
Juk tas virusas nebylus – nekalba nei apie politiką, nei apie meną, nei apie verslą.
Jis kalba apie tai, kad nereikėtų mums visiems perspausti savo norų, užgaidų, nepažabojamo noro vartoti, vartoti, vartoti.
– Kur jūs pavasarį buvote pabėgęs nuo koronaviruso sukeltos sumaišties?
– Kai kovą buvo paskelbtas karantinas, dvi savaites vienas kankinausi namie negalėdamas niekur išeiti. Pabėgdavau tik į šimtą metrų nuo namų esančią parduotuvę.
Per karantiną sukūriau dainelę, kad virusas protą su žeme sumaišė ir tarp žmonių liko tik telefono arba interneto ryšys.
– Ir tai – dar vienas išbandymas mums visiems.
– Šiuolaikinės technologijos ir socialiniai tinklai taip greitai kinta, kad mes, seniai, iš paskos jau nebesuspėjame.
– Savo paskyroje feisbuke skelbėte, kad nuo koronaviruso slėpėtės atokioje sodyboje. Kur ji?
– Į draugės Jelenos Liopo sodybą Baltarusijoje išvažiavau tik liepą, nes anksčiau niekaip nepavyko kirsti Baltarusijos sienos, nors seniai turiu vizą.
Tik po ilgų pastangų ir įrodinėjimų, kur ir pas ką vykstu, pasisekė įvažiuoti į Baltarusiją. Bet tos kelios savaitės sodyboje neatpirko kelių mėnesių karantino Vilniuje.
Tiesa, išvažiuodavau į gamtą. Bet, kai esi vienas, ką tame miške daryti?
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
