Dėl tos didelės meilės gyvūnams jos močiutė sakydavo: „Šita tai jau tikrai liks senmergė“. Močiutė, kuriai dabar jau 90 m., suprato klydusi: Rūta turi vyrą bei suaugusį sūnų, kuris jau gyvena atskirai. Nors šeimos vyrai ir nėra taip pamišę dėl gyvūnų, ją palaiko.
O moters meilė gyvūnams tik stiprėja – dabar ji kuria egzotinių ir dekoratyvinių gyvūnų prieglaudą „Egzotic sos“ – pirmąją tokią Lietuvoje. Šunims ir katėms skirtų prieglaudų Lietuvoje, yra ir skirtų žemės ūkio gyvūnams, o vietų, kur galėtų apsistoti šeimininkams pabodusi jūrų kiaulytė ar augintojams nereikalinga papūga lūžusiu sparnu, iki šiol nebuvo. Kartais žmonės prašo tokius augintinius užmigdyti, o kartais išmeta kur nors pamiškėje.
Taip Rūtos nuosavame name Prienų rajone atsidūrė nuplikusi papūga amazonė (ji save nupešiojo iš streso po šeimininko mirties), kanarėlė išnirusiomis kojytėmis iš zooprekių parduotuvės (pardavėjai sakė, kad nieko iš jos nebus, bet užmokesčio vis tiek paprašė), iguana su puse žandikaulio, šeško patelė, turinti kasdien gerti vaistus, triušiukas, turintis problemų su akytėmis, ežys, kurį sužalojo žoliapjovė, ir kiti nelaimėliai.
Dar šeimos namuose gyvena 6 šunys ir katė. Kai kurie gyvūnai – jų nuosavybė, o kai kurie glaudžiasi laikinai, kol pasveiks ir ras naujus šeimininkus.
Rūta pirmiausia įgijo siuvėjos-mezgėjos specialybę ir dirbo siuvėja, taip pat baigė smulkiojo veislo organizavimo studijas ir dirbo prekybos srityje.
Susilaukusi sūnaus, sakė sau, kad su gyvūnų auginimu reikia elgtis santūriai – apsiribojo žiurke, kanarėle ir mišrūnu šuniuku. Tačiau kai sūnus jau buvo paauglys, įsigijo Jorkšyrų terjerą ir pradėjo savanoriauti bei dirbti gyvūnų prieglaudos „Lesė“ Kauno filiale.
O tada ir prasidėjo – vis ką nors laikinai ar visam laikui parsiveždavo namo. Juk jei į prieglaudą pakliūna naujagimiai laukiniai gyvūnai ar kačiukai, neturintys mamos, juos reikia maitinti kas 2 valandas ne tik dieną, bet ir naktį, taigi prieglaudoje jie neišgyventų.
Štai savo katę Rūta iš buteliuko maitino nuo dešimtosios jos gyvenimo dienos. Katytė buvo palikta prie prieglaudos dėžėje nuo bananų su rankšluosčiu, ant kurio buvo užrašyta „Mes laimėsim“. Ji laimėjo gyvenimą, dėl to jos vardas – Laimė.
Iš buteliuko pašnekovė maitino ir stirniuką. Ji pabrėžė, kad žmonės jokiu būdu neturėtų į namus imti laukinių gyvūnų ir mėginti jų prisijaukinti, tačiau tąsyk stirninas prie miške gyvenusios moters namų atvedė jauniklį su kojytės defektu, galimai patyrusi gimdymo traumą.
Rūta suorganizavo jam veterinarų pagalbą ir kojytės atstatymo operaciją, jį maitino, tačiau jo nejaukino, o vėliau paleido į mišką, kur jis ir gimė. Moteris, kuri prašė pagalbos dėl mažylio jį dažnai mato, bet jos ar kitų žmonių stirniukas neprisileidžia. Tikėtina, kad jis puikiai laisvėje adaptavosi.
O metų amžiaus šuo Alto – visiškai aklas. Šeimininkė su juo labai daug užsiima. Dresūros klubas dovanoja jam dresavimo pamokas – ir treneriams įdomu, ko toks šuo gali išmokti, nes internete informacijos apie tai nėra. Keturkojis juos nudžiugina, išmokdamas įvairių komandų. Išlaikė mokyklinį bendro paklusnumo egzaminą ir ruošiasi valstybiniam BH egzaminui, dalyvauja pasirodymuose.
Jei reikia – kreipkitės
Maždaug prieš metus Rūta dėl tolesnės veiklos galutinai apsisprendė, kai gavo iškvietimą gelbėti vargšę šinšilą, vieno žmogaus pastebėta automobilių stovėjimo aikštelėje Kleboniškio miške.
Rūta ją paėmė leisgyvę ir parsivežė namo. Matė, kad ji visa apsėsta musių lervomis (liaudiškai tariant, „dzikais“), kurias rankiojo iš kailio ašarodama iš gailesčio gyvūnėliui. Kadangi iš akytės „dzikų“ pati išimti nepajėgė, kitą dieną vežė šinšilą pas veterinarą. Ten procedūros metu akytė tiesiog iškrito.
Po šio įvykio kilo idėja apie projektą, kurio tikslas buvo išgelbėti kuo daugiau mažųjų augintinių, o konkrečiau – įkurti būtent tokių gyvūnų prieglauda. Beje, šinšila po kurio laiko pasveiko ir rado naujus mylinčius šeimininkus, kuriems ji tiko ir be akies.
Dėl to ne vieną sudėtingą situaciją mačiusi Rūta socialiniuose tinkluose ir skelbimų puslapiuose talpina tokią informaciją: „Jei turite dekoratyvinį ar egzotininį gyvūnėlį ir nebegalite jo laikyti – neišmeskite jo ir nežudykit. Kreipkitės jį mus ir mes juo pasirūpinsim ir surasim naujus šeimininkus. Nesmerksime, nes svarbiausia išsaugoti gyvybę. Skambinkite tel. +370 608 31312.“
Taip pat su Rūta galima pagalba.egzotinei.faunai"="">pagalba.egzotinei.faunai"" target="_blank">susisiekti per feisbuką.
Sutuoktinis – kaip palaikymo komanda
Kadangi savo tolesnę veiklą moteris sieja tik su gyvūnais, sumanė apie juos pasisemti daugiau žinių. Zoologijos sode užklausė, ar ten nebūna kokių mokymų, ir išgirdo, kad žinių apie egzotinius gyvūnus galima gauti nebent studijuojant gyvūnų priežiūros specialybę Kaune, Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre. Taigi ji po ilgos pertraukos vėl tapo studente.
O kaip į jos veiklą ir namuose vis atsirandančius naujus gyvūnus reaguoja vyras? „Jis – tikra palaikymo komanda. Sakau, jei nebūtų geras – nebūtų mano, na, juk ir renkamės sau į porą žmogų, kuris atrodo artimas“, – sakė Rūta.
Ji stengiasi vyro rūpesčiais dėl gyvūnų neapkrauti ir nusiteikusi jam, grįžusiam iš darbo, leisti pailsėti, bet pasitaiko visko. Tarkim, ji jau būna beveik privažiavusi namus, kai sulaukia pranešimo apie gyvūną, kuriam reikia pagalbos, tad apsisuka ir važiuoja pas jį. Tuomet skambina vyrui ir prašo, kad jis pasirūpintų namie esančiais gyvūnais. Tiesa, maitinamus jauniklius ar ligoniukus, kuriems kas porą valandų reikia lašinti vaistus, ji vežiojasi su savimi.
O ką Rūtai suteikia ši veikla? „Jaučiu didžiulį pasitenkinimą, kai mažylis, kuriuo rūpinausi, sėkmingai užauga, ar ligotas gyvūnas pasveiksta. Taip pat labai smagu sulaukti žinutės iš naujus šeimininkus radusio globotinio, kad jiems kartu puikiai sekasi. Ši veikla mane „veža“, – sakė energinga pašnekovė.
