Pastarąjį dešimtmetį V.Butyrino kūrybinės dirbtuvės Vilniaus senamiestyje, Šv.Jono gatvėje, buvo kaip celė, iš kurios jis jau retai iškeldavo koją.
Tačiau sustingę, išklaipyti sąnariai, atsivėrusios žaizdos kankino jį kur kas mažiau nei negalėjimas fotografuoti.
Fotomenininko širdis sustojo spalio 30-ąją. Jam buvo 73-eji.
V.Butyrino gyvybė užgeso namuose jį prižiūrėjusios draugės Egidijos akyse.
Su šia moterimi Vitalijus susipažino prieš 22 metus.
Su pasauliu siejo telefonas
Dėl paūmėjusios sąnarių ligos fotomenininkas negalėjo išeiti iš namų, todėl stacionarus telefono aparatas jam buvo vienintelis ryšys su pasauliu.
Nei mobiliojo telefono, nei elektroninio pašto adreso jis neturėjo, buvo nepasiekiamas ir virtualioje erdvėje. Bet šią vasarą V.Butyrinui pavyko pasižiūrėti vokiečių dokumentininkų sukurtą juostą apie jo kūrybą.
Tai buvo didelis džiaugsmas, nes tikimasi, kad filmas bus išverstas į kelias užsienio kalbas, todėl jį galės pamatyti įvairių šalių fotografijos mėgėjai.
Likus kelioms savaitėms iki V.Butyrino mirties su juo telefonu bendravęs Lietuvos fotografijos meno draugijos ilgametis vadovas Antanas Sutkus pasakojo, kad tarp draugų buvo nerašyta taisyklė – sutartu laiku kalbėtis apie valandą.
Nors Vitalijus nemėgdavo skųstis savo sveikata, jo jėgos vis labiau silpo. Bet jis nesijautė sugniuždytas, todėl juodu turėjo apie ką pasikalbėti.
A.Sutkus stengdavosi padrąsinti bendražygį, nors puikiai suprato, kad laikas jiems abiem yra negailestingas.
Dabar tokių pokalbių nebebus. A.Sutkus apgailestavo, kad V.Butyrinas mirė šiek tiek užmirštas, o jo darbai dar laukia tinkamo pripažinimo Lietuvoje.
„Tokie žmonės kaip Vitalijus yra fotografijos fanatikai, jis buvo atsidavęs kūrybai. Bet Vitalijui netinka žodis „darboholikas“, aš jį vadinčiau šachtininku, nes vis giliau skverbėsi ten, kur sunku patekti, o tuomet asmeninis gyvenimas būna komplikuotas“, – įsitikinęs A.Sutkus.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų fotografas Petras Katauskas – vienas artimiausių V.Butyrino draugų, kuriam jis atverdavo širdį dėl blogėjančios sveikatos. Jiedu susipažino 1973-iaisiais, kai P.Katauskas įsidarbino tuometėje Lietuvos fotomeno draugijoje.
V.Butyrinas taip pat dirbo šioje draugijoje, jam buvo patikėtos atsakingos pareigos – supakuoti ir išsiųsti lietuvių darbus į tarptautines parodas.
Pasakojama, kad V.Butyrinas kartais slapčia sukeisdavo lietuvių fotomenininkų darbus – išsiųsdavo tuos originalius kūrinius, kurie būtų užkliuvę cenzūros įstaigai „Glavlitas“.
„XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje „Glavlitas“ sunkiai praleisdavo sudėtingesnio meninio braižo darbus, todėl atmesdavo maždaug trečdalį nuotraukų. O gavęs patvirtintą darbų sąrašą Vitalijus įdėdavo į siuntą tuos darbus, kurie būtų nepraėję“, – pasakojo P.Katauskis.
Palaikė ryšį su dukterimis
Kaune gimęs Vitalijus garsėjo drąsa ir nepriklausoma laikysena. Pasakojama, kad iš mamos, kilusios iš grafų Šeremetjevų giminės, jis buvo paveldėjęs aristokratiškas manieras.
Su žmona Danute V.Butyrinas susilaukė dviejų dukterų – Linos (41 m.), tapusios interjero dizainere, ir Monikos (33 m.), kuri taip pat pasirinko menininkės kelią.
Po skyrybų fotomenininkas nebendravo su buvusia sutuoktine, bet palaikė ryšį su dukterimis.
Šeimą sukūrusi Lina gyvena Vilniuje, turi du vaikus, daug dėmesio skiria dvasinei praktikai, yra bhaktijogos trenerė.
Vilniaus dailės akademijoje tapybos studijas pasirinkusia Monika tėvas ypač didžiavosi. Tačiau dukterį tėvas įspėjo, kad menininko kelias nėra lengvas.
Vėliau Monika studijavo įvairius menus užsienyje, pastaruoju metu ji gyvena Danijoje.
Pats V.Butyrinas pasižymėjo darbštumu – o jo braižas buvo išskirtinis. Darbuodamasis žirklėmis ir klijais jis galėdavo į vieną nuotrauką perkelti detalių net iš 50 nuotraukų.
Būsimos nuotraukos idėją jis ilgai nešiodavosi galvoje, todėl ieškodavo įdomesnių formų – nukreipdavo objektyvą tai į bangas, tai į paukščius ar Nidos kopas.
Vienas skiriamųjų jo kūrybos ženklų – moters figūra kokiame nors fone. Aistringas žvilgsnis sutaurindavo moters grožį.
Tuometėje Sovietų Sąjungoje vilnietis buvo vienas pirmųjų menininkų, kuris darė fotografijos montažus. Tada dar niekas nežinojo, kas yra kompiuteris.
Kai rankų sąnarius užklupo artritas, vyras nebegalėjo karpyti savo nuotraukų. Dėl šios ligos jis nekart gydėsi Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose, bet grįždavo į namus vis liūdnesnis.
Fotomenininkas žinojo, kad gydymas vaistais nepadės, o ateityje bus tik blogiau.
Nors kūnas silpo, optimizmas Vitalijaus nepaliko iki paskutinės dienos. Jis domėjosi kitų darbais, ypač džiaugdavosi, kai kas nors sulaukdavo apdovanojimų.
V.Butyrinas kaupė archyvą, rinkdavo ištraukas iš spaudos, katalogus su savo darbais. Jis buvo surengęs personalinę darbų parodą net Japonijoje.
Vilnietis surinko išskirtinę fotoaparatų kolekciją, kurioje eksponatų yra daugiau nei dienų metuose.
V.Butyrinas taip pat buvo geras kulinaras, mėgo egzotiškus prieskonius, atveždavo jų ir savo draugams, kai lankydavosi Maskvoje. Čia kurį laiką veikė kino teatras „Lietuva“, kur dažnai vykdavo lietuvių fotomenininkų parodos, o V.Butyrinas daug prisidėjo prie jų organizavimo.
Tačiau susirgęs ūminiu artritu vyras nelabai norėdavo bendrauti, jam būdavo galima paskambinti tik vakare.
Kai P.Katauskas užsukdavo aplankyti savo draugo, jis ragindavo po valandos jau eiti namo – neleisti veltui pinigų automobilio parkavimui, nes Senamiestyje tokia paslauga kainuoja nepigiai.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
