Iš prigimties optimistas
Dar vaikystėje Algirdui buvo nustatyta glaukoma ir viena akimi jis nematė jau nuo trejų metų. Kitos akies ligos progresą gydytojams pavyko sustabdyti ir iki pat paauglystės su ja didesnių problemų nebuvo.
Gydytojai bandė ieškoti šios Algirdo ligos priežasčių, tačiau nieko neradę, jo sveikatos istorijoje paliko įrašą „įgimta“. Šiandien vyriškis svarsto, kad ligą galėjo išprovokuoti daugybė faktorių, kurių vienas galėjo būti ir dar gerokai iki jo gimimo įvykusi Černobylio katastrofa arba vaikystėje persirgta sunki liga – žaibinis meningitas.
Galiausiai būnant 25-erių, dar matančią akį teko operuoti ir susidarius komplikacijoms, neteko regėjimo galutinai.
„Žinojau, kad anksčiau ar vėliau tai gali įvykti. Iš pradžių susierzinau, tačiau iš prigimties esu optimistas, nemoku pykti. Pasakiau sau, kad reikia gyventi toliau“, – tikino Algirdas.
Nuo tada jis žiūrėjo tik į priekį, svarstė, kaip prisitaikyti, kad toliau galėtų kiek įmanoma laisviau, savarankiškiau gyventi. Vyriškis atrado, kaip prakalbinti kompiuterį, telefoną, išmoko kitų reikalingų dalykų.
Karantinas pristabdė pomėgį
Nepaisant to, jis įsitikinęs, kad žmogus, turėdamas bet kokią negalią, visiškai savarankišku būti negali ir aplinkinių pagalba yra neišvengiama.
„Pats daugiau ar mažiau jaučiuosi savarankiškas, galiu gyventi vienas, tačiau būna situacijų, kai pagalbos prireikia. Pavyzdžiui, vaikštinėti gatvėse vienam sudėtingiau, daug rizikos, apsipirkti parduotuvėje vienam irgi sunku. Nesu linkęs sėdėti vietoje. Atradau „Erasmus +“ platformą, kurios dėka iki karantino daug keliaudavau, dalyvaudavau projektuose. Kelionės man labai patinka, patinka atrasti naujus dalykus, pažinti žmones, kitas kultūras ir galiausiai pats save. Karantinas pakoregavo šį mano pomėgį, todėl teko grįžti prie įprastesnių veiklų – audioknygų klausymo, leidžiu laiką virtualioje erdvėje, bendrauju su šeima, draugais“, – kalbėjo alytiškis.
Tiki galimybe praregėti
Algirdas ketverius metus buvo vedęs, tačiau jų su dabar jau buvusia žmona keliai išsiskyrė. Vienatvės dabar jis nejaučia, nes supa artimiausi šeimos nariai ir draugai. Be to, alytiškis yra dar ir ekstremalumų mėgėjas. Į tokius nuotykius leistis nesutrukdo net jo negalia. Prieš keletą metų jis net išbandė šuolį su virvėmis nuo „Baltosios rožės“ tilto.
Alytiškis tiki, kad medicinai tokiais sparčiais žingsniais einant į priekį, jis dar turės galimybę kažkada praregėti.
„Labai daug domiuosi apie savo ligą, jos eigą bei šiuo klausimu pirmyn žengiančią mediciną bei jos galimybes. Jau yra perspektyvų prikelti regos nervą, galiausiai naujausios technologijos dar sparčiau skinasi kelią į įvairias žmonių gyvenimo sritis. Tai man teikia vilčių. Tikiu, kad dar galėsiu mėgautis gyvenimu ir vizualiai, tereikia sulaukti savo laiko“, – vylėsi alytiškis.
Vilčių teikia svajonės
Vos tik atgavęs regėjimą, Algirdas labai norėtų išsilaikyti vairavimo egzaminą bei įgyti vairuotojo pažymėjimą ir tada vėl leistųsi į keliones.
„Labai ilgiuosi laisvės, važinėjimosi dviračiu po miškus, parkus. Būdavo išsileidžiu vienas ir įsuku daugybę kilometrų“, – prisiminimais dalijosi Algirdas.
O artimiausia jo svajonė – skrydis akrobatiniu lėktuvu ir galbūt tai jis jau išbandys kitąmet. Vyriškis svajoja įamžinti įsimintiniausias savo gyvenimo akimirkas, kad vėliau visa tai galėtų pamatyti savo akimis. Jam gimė mintis įsigyti išmanią veiksmo kamerą. Deja, tai kainuoja nei daug, nei mažai – su visa komplektacija per tūkstantį eurų, tik vaikinui ši suma nėra įkandama.
„Gyvenant tik iš neįgalumo pensijos, tai ganėtinai brangus malonumas, o įdarbinti tokio kaip aš norinčiųjų neatsiranda“, – teigė Algirdas.
Pagalbos ranką jam tiesė ir Alytaus LIONS moterų klubas, organizavęs paramą alytiškiui.
