„Gali būti, kad jei būčiau vien studijavusi ar vien auginusi vaikus, būčiau maniusi, kad daug ko nespėju – viena veikla vis tiek būtų užėmusi visą mano dieną. O kai įsijautusi greitu tempu darydavau kelis dalykus, tai spėdavau ir nesijausdavau pervargusi“, – optimistiškai kalbėjo pašnekovė.
Ir dabar ji daug suspėja: augina aštuonmetę dukrą ir šešerių metų sūnų (po skyrybų jais rūpinasi viena, padedama tėvų), dirba pardavėja-konsultante, daug skaito ir dar rašo knygų recenzijas.
Justinos gyvenimo ritmas savotiškas: ji gyvena kaime Trakų rajone, netoli ribos su Alytaus rajonu, o dirba už 60 km esančioje Trakų Vokės „Maximoje“. Turi 4 darbo dienas ir 4 išeigines, tad kas keletą dienų išvyksta į darbą, vaikus palikusi tame pačiame name gyvenantiems tėvams, o pati laikinai apsistoja pas Trakų Vokėje gyvenančią močiutę.
Pradžioje buvo nelengva išsiskirti su vaikais, o dabar ji prie tokio darbo ir poilsio režimo jau įpratusi. Ir darbo metu turi pertraukėlių, per kurias kelis kartus per dieną susiskambina vaizdo skambučiais su atžalomis ir pasidomi, kaip joms sekasi.
Darbą „Maximoje“ Justina susirado prieš trejus metus. „Mano sesuo šioje „Maximoje“ buvo įsidarbinusi vasarai ir pasakė, kad darbas geras, labai šaunus kolektyvas – pasiūlė ir man pamėginti. Tad ir pabandžiau, pagalvojau, gal metus ar dvejus padirbėsiu, įgysiu darbo patirties ir ieškosiu kažko kito. Bet praėjo jau treji metai, o nieko kito ieškoti nesiruošusiu – man čia patinka“, – sakė Justina.
Ypač ją džiugina draugiškas kolektyvas ir tai, kad jei pamainos vedėjai ar parduotuvės vadovei pasiskųsi, jog susidūrei su kažkokia problema, nebūsi paliktas jos spręsti vienas pats – tau visuomet padės.
Justiną erzina neigiamas kai kurių žmonių požiūris į darbą prekybos centruose – neva juose visi dirba vergiškomis sąlygomis už minimalią algą.
„Man rodos, taip šneka žmonės, kurie su tokiu darbu nesusidūrę, o tik nori dėl visko bambėti. O gal jie iš tų išlepintų žmonių, kurie neturi darbo patirties, bet iš karto nusiteikę uždirbti ne mažiau nei 1000 Eur per mėnesį. Galiu patikinti, kad uždirbu daugiau, nei minimalią algą, ji mane tenkina, o sąlygos nėra blogos – jos panašios, kaip ir dirbant kitose darbovietėse aptarnavimo srityje, kad ir viešbutyje ar kavinėje. Jeigu prekybos centruose būtų taip blogai, kaip kai kas šneka, tai nebūtų žmonių, kurie čia dirba po 10-15 metų“, – įsitikinusi Justina.
Ji nusiteikusi keisti ir pirkėjų požiūrį į pardavėjus – neva tie visą laiką paniurę ir nepatenkinti. Ji darbe kone visą laiką su šypsena. „Jei pardavėjas visą laiką nepatenkintas, tai ir pirkėjai nebus su juo malonūs. O kai pats esi nusiteikęs pozityviai, sulauki tokio paties grįžtamojo ryšio. Kartais, būna, vakare jaučiuosi pavargus ir šypsotis nesinori, bet vis tiek nusišypsau – ir pasijuntu geriau. Šypsena tikrai padeda gyventi!“, – patikino Justina.
Darbo pradžioje ji net buvo sulaukusi replikų, kad nėra ko čia vaidinti viskuo patenkintos, bet per tiek laiko žmonės įprato, kad jos optimizmas – nesuvaidintas.
Už savo pozityvumą šį rugsėjį Justina net buvo išrinkta „Maximos“ mėnesio heroje. Šį titulą jai atnešė nemalonus įvykis. Viena klientė, kuriai užkliuvo netinkamai išmušta akcijinė kaina, ją tiesiog aprėkė.
„Aš mačiau, tiesiog jaučiau iš balso, kad ta moteris yra pervargusi, ir supratau, kad ji neišlaikė, pratrūko ir ant manęs išsiliejo. Taigi nepykau, nerėkiau, ramiai pasiaiškinau, kas nutiko ir kaip tą problemą spręsti“, – atsiminė ji.
Kitą dieną ta moteris parašė atsiprašymą, prisipažino, kad jai buvo labai sunki diena, dėl to jai tereikėjo paskutinio lašo, kad pratrūktų, ir labai dėkojo Justinai už malonų aptarnavimą. Vėliau regiono vadovė kantriąją darbuotoją pasveikino tapus mėnesio heroje ir užkabino medalį (seniau įvertinti darbuotojai susitikdavo renginyje, tačiau dabar jis nevyksta dėl pandemijos).
Gąsdino, kad ją suvalgys
Dabar Trakų Vokės „Maximoje“ Justiną dažniausiai galima sutikti informacijos skyriuje, kur ji aiškinasi su pirkėjais dėl jiems kylančių nesklandumų, priima mokesčius, išrašinėja sąskaitas-faktūras ir pan. Būna ir taip, kad žmogus ateina atsiimti pinigų už tarą, tarkim, 10 cnt. už vieną butelį, ir dar ilgai ją kalbina – ko gero, jam tiesiog trūksta bendravimo.
Pradžioje Justina dirbo pardavėja kasoje, bet vis šnairavo į informacijos skyrių – kažkuo jis ją traukė. „Pradžioje kolegės mane įkalbinėjo ten neiti, sakė, kad aš tam per gera – pikti pirkėjai mane tiesiog suvalgys. Bet nuėjau, ir viskas gerai. Kartais supuola daug darbų, užtat jaučiuosi naudinga“, – pasakojo Justina.
Prisipažino, kad su kolegomis kartais patys iš savęs pasišaipo, jog jie vis nepatenkinti. Nepatenkinti, kai klientų labai daug ir sunku spėti visus aptarnauti, bet nepatenkinti ir tada, kai pirkėjų mažai – tada laikas slenka lėčiau. „Geriausia, kai jų yra vidutiniškai, bet, žinia, gyvenime tą aukso viduriuką pasiekti sunku“, – nusišypsojo pašnekovė.
Skaito ir kitiems pataria
Ypač smagu darbe Justinai būna, kai traukia tvarkytis į knygų skyrių – jis Trakų Vokės „Maximoje“ nemažas, o knygas ji „graužia“ nuo vaikystės. Dėliodama knygas, karts nuo karto perskaito jų anotacijas, ir, jei kažkuri jai pasirodo įdomi, užsirašo pavadinimą. Vėliau tos knygos ieškos bibliotekoje arba įsigys, sulaukus akcijos.
„Menkavertėmis knygomis nenoriu apsikrauti, ir taip jų mano namuose labai daug. Būna, perskaitau 10-20 psl., ir, jei knyga manęs neįtraukia, toliau nebeskaitau. O tas, knygas, kurios man ypač patinka, įsigyju – tikiuosi, kad vėliau ir vaikai norės jas paskaityti“, – pasakojo Justina.
Ji pripažino, kad išgyveno ir „rausvą rausvą“ etapą, kai skaitydavo meilės romanus, bet dabar jau jaučiasi iš jų išaugusi. Jai labai patinka klasika, pavyzdžiui, Ericho Marios Remarque, Vinco Mykolaičio Putino, Fiodoro Dostojevskio knygos.
„O literatūrinė viršūnė man – Balio Sruogos „Dievų miškas“, rodanti, kaip sarkazmas ir ironija padeda išgyventi nežmoniškai sunkiais laikais. Šiuo gyvenimo etapu daugiausia ir skaitau knygas apie žydų genocidą, jų atsiminimus iš koncentracijos stovyklų – vis tikiuosi rasti antrąjį B.Sruogą. Kol kas neradau, o labiausiai iš tokio tipo knygų man patiko Eddy de Windo „Galutinė stotis – Aušvicas“, – pasakojo Justina.
Vieną knygą ji visuomet vežiojasi kelioninėje kuprinėje, kelias laiko pas močiutę ir visą šūsnį – namuose. Dažnai skaito po dvi knygas vienu metu, tik stengiasi, kad jų žanras būtų skirtingas, nes jei bus labai panašios – gali ir susipainioti.
Kartą draugei ji papasakojo apie vieną perkaitytą knygą ir išgirdo patarimą, kad vertėtų savo įspūdžius aprašyti. Tokia mintis jai pačiai jau kirbėjo galvoje, tad, sulaukusi draugės paraginimo, ėmėsi veiklos – pradėjo rašyti tinklaraštį https://aktyvusskaitytojas.wordpress.com/
„Tinklaraštyje nepasakoju knygų siužeto ir neatskleidžiu paslapčių, bet stengiuosi papasakoti, kas man viduje liko, ją perskaičius. Tad aprašinėju ne visas skaitytas knygas, o tik tas, kurios paliko gilų įspūdį“, – pasakojo Justina.
Iš savo tinklaraščio kažko uždirbti ji nesitiki, bet jai smagu, kad pastaruoju metu skaitytojų daugėja – ko gero, nemažai žmonių per karantiną prisiminė seniau primirštas knygas.
