Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vedėjo, profesoriaus A.Bumblausko studentai anksčiau dar rugsėjo mėnesį žinodavo, kad per civilizacijų santykių egzaminą žiemą gaus maždaug dvidešimt probleminių klausimų – kas yra Vakarai, Rusija, islamas, dėl ko kyla karai? Šiemet tarp šių klausimų bus ir naujas, padiktuotas gyvenimo, – pandemija, ką ji keičia?
„Reikėtų visiems susimąstyti, kodėl sveikatos apsaugos sistema žlunga net tokioje pažangioje šalyje kaip Jungtinės Amerikos Valstijos. O gal nežlunga? Gal vakcinų atradimas kaip tik dar labiau sustiprins Ameriką ir kitas išsivysčiusias valstybes?“ – mintimis dalijosi A.Bumblauskas.
Vertindamas ne vienoje šalyje pasklidusias kalbas, esą iš Kinijos pasklidęs koronavirusas, sukeliantis mirtiną COVID-19 ligą, galėjo būti specialiai sukurtas, istorikas atkreipė dėmesį, kad sąmokslo teorijos dažniausiai randasi jau po kokių nors faktų ar įvykių: „Aš noriu tikėti mokslu ir ekspertais. Juk tas virusas – ne laboratorinis. Man nepatinka įvairių moliūgų pareiškimai, eina jie švilpt su savo nuomonėmis. Mokslininkų reikia klausyti.“
Duomenų nėra
Istoriko akimis stebėdamas pasaulį krečiančią pandemiją A.Bumblauskas dar kartą pabandė pasiaiškinti, kas darėsi 1919 metais, kai siautė ispaniškasis gripas.
„Istorijos šaltiniuose Lietuvoje aiškaus atsakymo apie ispaniškojo gripo pandemiją nėra – lyg jis buvęs, lyg ir nebuvęs. Yra duomenų, kad ispaniškasis gripas buvo atėjęs į Lietuvą, bet kad būtų buvę masiškų mirčių, niekas nenurodė. Juk būtų išmirę visi mūsų Vasario 16-osios Akto signatarai“, – svarstė A.Bumblauskas.
Ispaniškojo gripo aplinkybes ir pasekmes jis aptars ir rengdamas istorijos vadovėlį septintų klasių moksleiviams, kuris kaip tik apims Lietuvos istorijos tarpsnį nuo 1918 m. šalies nepriklausomybės paskelbimo vasario 16-ąją iki okupacijos 1940-aisiais, kai birželio 16 dieną prezidentas Antanas Smetona su palyda perbrido Lieponos upelį netoli Kybartų ir pabėgo į Vokietiją, po to – į Ameriką.
„Vadovėlyje bus skyrius „Keista pandemija“. To ispaniškojo gripo aukos buvo skaičiuojamos milijonais, bet taip ir nebuvo aiškiai atsakyta, iš kur jis atkeliavo. Gal iš Amerikos, gal iš Kanados ar Kinijos, o Ispanija gal niekuo dėta. Radau žinių, esą apie tą gripą buvo draudžiama skelbti dėl to, kad vykęs karas. Bet juk 1918 metų pabaigoje karas baigėsi. Kodėl apie gripą paskelbė ispanai? Kodėl nepaskelbė vokiečiai?“ – pats sau klausimus kėlė A.Bumblauskas.
Dingsta jaukumas
Svarstydamas, kaip pastaroji koronaviruso pandemija galėtų pakeisti žmonių mąstymą, vertybes ar tarpusavio santykius, A.Bumblauskas iškėlė, atrodytų, Lietuvoje mažai kam svarbų gyvenimo būdo bruožą: „Man baisu, kad prarandame įprotį bučiuotis. Džiaugdavausi matydamas, kaip ypač pietų šalyse žmonės susitikę apsikabina, bučiuojasi.
Tai suteikdavo jų santykiams jaukumo, artumo. Net ir mums, labiau šiauriečiams, vis labiau tokie santykiai lipo. Negi tai išnyks? Juk net buvo žinomas posakis, kad susitikus reikia, kaip pas ispanus priimta, pasibučiuoti tris kartus. O dabar net ir vieną kartą nebegalime.“
Profesorius neabejoja, kad COVID-19 ligą sukeliantis virusas greitai neišnyks, dar ilgai kankins žmones. Ne tik dėl to, kad kol kas sunkiai randama paaiškinimų, kaip juo užsikrečiama, bet dar ir todėl, jog patys žmonės elgiasi labai neprotingai.
Dirba nuotoliniu būdu
Prisimindamas pirmojo karantino iššūkius parėjusių metų pavasarį profesorius neneigė, kad buvę tam tikrų keblumų skaityti paskaitas ar tvarkyti kitus reikalus universitete nuotoliniu būdu, tačiau dabar jau viskas sekasi puikiai: „Ir katedros posėdžiuose tokiu būdu dalyvaujame, ir įvairiuose pasitarimuose. Man atrodo, kad ir po pandemijos nebus sugrįžta prie senos tvarkos, kai vaikščiojome į paskaitas.“
Nors ne kartą yra prisipažinęs laikąs save kalbėtoju, o draugų kompanijose būdavęs jų siela, A.Bumblauskas atviravo, kad pastaruoju metu nepasiilgsta gyvo bendravimo: „Kol kas man pakanka darbinio bendravimo per atstumą. .
Tik, va, egzaminus organizuoti nuotoliniu būdu jau bus šiokių tokių problemų. Turėsime suskaidyti studentų grupes, iš anksto apie tai jiems pranešti, kiekvienai grupei parengti klausimų kompleksėlį.“
Darbas namuose profesorių žavi tuo, kad nebereikia niekur skubėti, nervintis begalinėse automobilių spūstyse: „Žadintuvą vakare užsisuku ir niekur nepavėluoju.
Jei koks posėdis katedroje numatytas kad ir po pietų, visi jo dalyviai kompiuterius įsijungia tą pačią minutę.
Niekada anksčiau nebūdavome tokie punktualūs. Gal dar po metų ir labai pasiilgsime gyvo bendravimo, bet dabar privalome tą užklupusią pandemiją išgyventi, prisitaikyti prie jos.“
Skaičiavo užsikrėtusius
Profesorius A.Bumblauskas yra vienas pagrindinių televizijos projekto „Nacionalinė ekspedicija“ dalyvių.
Prisimindamas praėjusių metų istorinę kelionę Dunojumi jis pasakojo, kad visi dalyviai jautėsi šiek tiek lyg ant adatų: „Kasdien vis gaudydavome žinias, kiek kokioje šalyje, o svarbiausia – Lietuvoje, virusu užsikrėtusių žmonių. Tai dešimt, tai šešiolika. Kokie šešiolika? Šiomis dienomis Lietuvoje jau tūkstančiais skaičiuojame ir užsikrėtusius, ir mirusius žmones.“
Profesorius prasitarė, kad jei šiemet vis dėlto bus nuspręsta leistis į dar vieną „Nacionalinę ekspediciją“, greičiausiai bus pasirinkta plaukti Reinu, kurio pakrantėse – nemažai Lietuvos istorijos ženklų.
„Tik neaišku, ar dar turėsiu tokiai ekspedicijai kvapo. Juk tai – ne turizmas, o juodas darbas. Grįžęs iš ekspedicijos neturiu jėgų tris paras iš lovos išlipti“, – prisipažino profesorius.
Įsileidžia tik sūnų
Namuose viename Vilniaus miegamųjų rajonų įkalinęs karantinas pakeitė ne tik darbo universitete aplinkybes, bet ir A.Bumblausko gyvenimo įpročius.
Profesorius sąžiningai paiso visų karantino reikalavimų ir be ypatingos priežasties neperžengia namų slenksčio. Dvi savaites nuo pat praėjusių Kalėdų nebuvo net iki parduotuvės nuėjęs.
Pasivaikščioti aplink namus neišeina ir vėlų vakarą, kai gatvėse nebelieka žmonių. Savo buto terasoje apeina kelis kartus stalą. Jei naktys giedros, dar pasižiūri į žvaigždes.
Jei dangus apsiniaukęs ir pro jo pilkumą neprasiskverbia žvaigždžių šviesa, stalą apeina tik vieną kartą. Tuo profesoriaus pasivaikščiojimai ir baigiasi.
Į namus jis įsileidžia tik sūnų, taip pat istoriką Mangirdą Bumblauską (42 m.), su kuriuo sykiu rengia septintokams istorijos vadovėlį. Aplankyti tėvo buvo užėjusi ir iš Liuksemburgo grįžusi dukra Jogailė (37 m.). Tačiau profesorius prieš susitikimą buvo iškėlęs sąlygą – pasitikrinti dėl COVID-19. Duris jai atvėrė, kai sužinojo, kad testas neigiamas.
„Negaliu atsistebėti tais mūsų buduliais, kurie prieš Kalėdas buvo apgulę prekybos centrus. Negi tiek buvo išbadėję ar ištroškę? Kur matyta, kad dešimtys tūkstančių automobilių per šventes buvo grąžinta nuo kelių atgal! Kur jie važiavo?
Netikėjau ir netikėsiu, kad mūsų visuomenė sąmoninga. Esame Europos buduliai. Seniai su šviesaus atminimo istoriku Edvardu Gudavičiumi tai sakėme, bet niekas netikėjo. Dabar turėjo progą pamatyti savo budulius ne tik Lietuva, bet ir Vokietija.
Pastarosios bėda ta, kad buvusios Rytų Vokietijos buduliai iki šiol dar neišmoko gyventi vakarietiškai. O labiausiai mane nustebino Švedija, kurios šiaurietišku racionalumu visada žavėjausi. Juk kone kiekvienas švedas kasdien skaito knygas apie psichologines ar socialines problemas. Bet ir tai jiems nepadėjo“, – pokalbį apie nūdienos pasaulio iššūkius baigė A.Bumblauskas.
