Jono Noreikos-Vėtros anūkė apskelbė pasauliui: „Mano senelis buvo nacis“

Čikagoje gyvenanti amerikiečių žurnalistė ir rašytoja Silvia Foti (60 m.) – lietuvių kilmės. Jos motina buvo generolo Jono Noreikos-Vėtros duktė. Moteris savo senelį nevengia vadinti nacių nusikaltėliu ir apgailestauja, kad Lietuvoje jis laikomas didvyriu.

 S.Foti savo senelį J.Noreiką nevengia vadinti nacių nusikaltėliu ir apgailestauja, kad Lietuvoje jis laikomas didvyriu.<br> silviafoti.com nuotr.
 S.Foti savo senelį J.Noreiką nevengia vadinti nacių nusikaltėliu ir apgailestauja, kad Lietuvoje jis laikomas didvyriu.<br> silviafoti.com nuotr.
 S.Foti savo senelį J.Noreiką nevengia vadinti nacių nusikaltėliu ir apgailestauja, kad Lietuvoje jis laikomas didvyriu.<br> silviafoti.com nuotr.
 S.Foti savo senelį J.Noreiką nevengia vadinti nacių nusikaltėliu ir apgailestauja, kad Lietuvoje jis laikomas didvyriu.<br> silviafoti.com nuotr.
 S.Foti savo senelį J.Noreiką nevengia vadinti nacių nusikaltėliu ir apgailestauja, kad Lietuvoje jis laikomas didvyriu.<br> silviafoti.com nuotr.
 S.Foti savo senelį J.Noreiką nevengia vadinti nacių nusikaltėliu ir apgailestauja, kad Lietuvoje jis laikomas didvyriu.<br> silviafoti.com nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Jan 27, 2021, 5:35 PM, atnaujinta Jan 28, 2021, 1:26 PM

Netrukus pasirodys S.Foti knyga „Nacio anūkė: kaip aš sužinojau, kad mano senelis buvo nusikaltėlis“.

„The New York Times“ trečiadienį paskelbė S.Foti straipsnį apie jos senelį, pavadintą „Daugiau jokio melo. Mano senelis buvo nacis“.

Žemiau pateikiame S.Foti straipsnio vertimą.

***

Kai augau Čikagoje Šaltojo karo metais, mano tėvai mane mokė gerbti savo lietuvišką paveldą. Mes dainavome lietuviškas dainas ir deklamavome lietuviškas poemas; po šeštadieninės lietuviškos mokyklos aš valgydavau lietuviškus bulvinius blynus.

Mano senelis Jonas Noreika buvo ypatingai svarbi mano šeimos istorijos dalis: jis buvo 1945-1946 m. sukilimo prieš Sovietų Sajungą sumanytojas ir buvo nužudytas. Jo nuotrauka su karine uniforma kabojo mūsų svetainėje. Šiandien jis yra didvyris ne tik mano šeimoje. Jo vardu pavadintos gatvės, kabo atminimo lentos ir yra jo vardo mokykla. Jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu, tai aukščiausias Lietuvoje pomirtinis apdovanojimas.

2000 m. gulėdama mirties patale mano motina manęs paprašė parašyti knygą apie jos tėvą. Entuziastingai sutikau. Bet tyrinėdama medžiagą užtikau dokumentą su jo parašu iš 1941 m., ir viskas pasikeitė. Mano senelio istorija buvo daug tamsensė, nei man buvo žinoma.

Aš sužinojau, kad vyras, kurį maniau esant gelbėtoju, kuris darė viską, ką galėjo, kad gelbėtų žydus per Antrąjį pasaulinį karą, iš tiesų įsakė visus žydus jo regione Lietuvoje suimti ir išsiųsti į getą, kur jie buvo mušami, marinami badu, kankinami, prievartaujami, o po to nužudyti. Daugiau kaip 95 proc. Lietuvos žydų mirė per Antrąjį pasaulinį karą, daugelis jų žuvo noriai bendradarbiaujant jų kaimynams.

Staiga man tapo nebeaišku, kas buvo mano senelis, kas buvo Lietuva, ir kaip mano pačios istorija su tuo susijusi. Kaip aš galėjau susitaikyti su dviem realybėmis? Ar Jonas Noreika buvo monstras, kuris nužudė tūkstančius žydų, ar didvyris, kuris kovojo gelbėdamas savo šalį nuo komunistų?

Šie klausimai pradėjo mano kelionę, kuri mane atvedė prie supratimo apie atminties politikos galią ir kaip svarbu viską teisingai perskaityti, netgi sumokant didelę asmeninę kainą. Aš padariau išvadą, kad mano senelis buvo paradoksų žmogus, kaip ir Lietuva – šalis, įstrigusi tarp nacių ir komunistų okupacijų per Antrąjį pasaulinį karą, o paskui per ateinančius 50 metų įkalinta už geležinės uždangos, – pilna prieštaravimų.

Tuo požiūriu Lietuva, ko gero, panaši į daugelį kitų šalių, kurios praleido 50 metų sovietų okupacijoje. Per tą laiką tiesa buvo giliai įšaldyta: lietuviams buvo leidžiama kalbėti tik apie tai, kiek daug Sovietų Sąjungos piliečių buvo nužudyta per Antrąjį pasaulinį karą. Okupantai užglaistė užuominas apie žydų aukas. Norėčiau tikėti, kad jeigu Lietuva po Antrojo pasaulinio karo būtų buvusi laisva ir nepriklausoma tauta, mes galbūt būtume pripažinę savo pačių vaidmenį Holkauste.

Istorinės atminties koregavimas pasirodė esąs labai pavojingas. Kai viešai suabejojau oficialia senelio gyvenimo istorija, Čikagos ir Lietuvos lietuvių bendruomenės mane menkino. Mane vadino Rusijos prezidento Vladimiro Putino agente. Lietuvos vadovai vis dar mano, kad jų šalies tapatybė priklauso nuo pagarbos savo didvyriams, net jeigu dėl to reikėtų aukoti tiesą.

Trumpo Jono Noreikos gyvenimo vingiai palengvino galimybę nuslėpti blogį, akcentuojant gėrį. Ir vis dėlto blogio buvo labai daug.

1933 m., būdamas jaunas Lietuvos armijos kareivis, jis parašė „Pakelk galvą, lietuvi!“ – lietuvišką „Mein Kampf“ ekvivalentą, kuris kurstė neapykantą žydams pateikdamas tai kaip Lietuvos problemų sprendimą. 1941 m. birželį jis vadovavo sukilimui prieš sovietus, netgi kolaboruodamas su naciais. Liepą jis įsakė nužudyti visus 2 tūkst. žydų Plungėje, mieste, iš kurio vadovavo sukilimui. Rugpjūtį vokiečiai pasveikino jį kaip naują Šiaulių krašto apygardos viršininką, o tą patį mėnesį jis pasirašė įsakymus pasiųsti tūkstančius žydų į tikrą mirtį. Jo vadovavimo metu buvo nužudyta maždaug 8 tūkst. žydų.

Istorijos versijoje, kurią dabar šlovina lietuviai, mano senelis ir kiti į jį panašūs buvo vokiečių priversti pasirašyti tuos dokumentus. Bet kai pakapsčiau giliau, sužinojau, kad tapimas apskrities viršininku mano seneliui davė geriausią namą visame regione, 1 tūkst. reichsmarkių kas mėnesį ir darbą mano močiutei. Tai man buvo panašiau į pagundą, nei į prievartą.

Jis stojo prieš nacius ne gelbėdamas žydus, bet bandydamas užkirsti kelią verbavimui į SS. 1943 m. kovą jis buvo išsiųstas į nacių koncentracijos stovyklą. 1945 m. sausį jis buvo paleistas, tada buvo pašauktas į Raudonąją Armiją. Po metų pradėjo organizuoti sukilimą prieš sovietus, kurie iš Lietuvos išvaduotojų virto jos okupantais. Sovietai paėmė jį į nelaisvę kitų metų kovą. 1947 m. vasarį jis buvo nužudytas, būdamas 36 metų.

Norint nacių kolaborantą paversti nacionaliniu didvyriu, reikia keturių manipuliacijos žingsnių. Pirmas žingsnis suverčia visą kaltę naciams, net jei mano senelis, kaip daugelis lietuvių, noriai dalyvavo žudant žydus. Antras žingsnis sukuria aukos naratyvą, klausiant, kaip žydų žudikas galėjo būti išsiųstas į nacių koncentracijos stovyklą. Trečias žingsnis diskredituoja prieštaraujančius naratyvus, traktuojant juos kaip komunistinę valstybės priešų propagandą. Paskutinis žingsnis atsisako pripažinti, kad dvi iš pažiūros viena kitai prieštaraujančios tiesos gali egzistuoti kartu: Noreika narsiai kovojo prieš komunistus ir gėdingai dalyvavo žudant žydus.

Po pastaruosius 20 metų atliktų jo gyvenimo tyrinėjimų išdrįsau savo senelį pavadinti naciu, net jei jis niekada oficialiai neįstojo į jų partiją. Jis dirbo su naciais, veikė kaip jie, buvo jų apmokamas, nekentė žydų kaip jie, ir, kaip jie, padėjo juos kankinti ir žudyti.

Ar Lietuvos valdžia aktyviai slepia tiesą todėl, kad tai sugadintų šalies įvaizdį? Ar iš tiesų jie tai neigia, nes demokratinė šalis per trapi susidurti su savo pačios istorija? Deja, tai ne tik apie mano senelį. Jis atspindi ištisą tautos istoriją, o ta tautos istorija aidi visoje Rytų Europoje.

Prabėgus laikui atsirado daugiau erdvės kalbėti apie tiesą, bet kartu išaugo būtinybė tai padaryti, kol neišnyko likę prisiminimai ir neatėjo kita karta. Tamsios praeities analizė visada yra traumuojanti. Bet mes niekada nepasieksime aiškumo ir išgijimo, jeigu grįsime savo istoriją melu. Nors vėlesnės kartos gali nežinoti detalių, jos vis tiek jaus emocinį skausmą, iš tėvų perduodamą vaikams ir anūkams.

Aš susitaikiau su savo seneliu. Prisiekiau atskleisti jo nusikaltimus, liudydama tiesą, ir prisiekiau pakoreguoti Lietuvos atmintį apie Holokaustą, iš dalies prašydama atšaukti jam suteiktą garbę. Tai gali sutaikyti lietuvius ir žydus, nes mes prisimename, kas nutiko, mokomės iš to ir užtikriname, kad to niekada daugiau nenutiks. Galbūt šios tiesos pripažinimas leis lietuviams susikurti sveikesnį tautinį identitetą ir pasididžiavimą savo poezija, savo kalba, savo maistu – bet ne savo tamsia praeitimi.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.