Kai Donna leido vaikystės dienas dideliame Los Andželo mieste, jai nebuvo nieko neįprasto, kad jos mama prieš eidama į darbą vilkdavosi lėktuvo piloto uniformą. Tuo labiau kad ir tėtis Douglas yra tos pačios profesijos atstovas.
„Tada man atrodė, kad tėvai tiesiog turi nuobodžius darbus, į kuriuos kasdien turi eiti“, – šypsojosi tai prisiminusi Donna.
O iš tikrųjų jos motina S.Garrett tuo metu skrodė dangaus kelius ir buvo tarp pirmųjų moterų piločių Amerikos regioninių avialinijų kompanijoje „SkyWest“.
„Nė vienas iš mūsų vaikų iš pradžių nė nesvarstė pasirinkti lakūno profesijos, tačiau ėmę įsivaizduoti darbą biure ir pažiūrėję į mus kitaip pagaliau atsimerkė“, – apie savo vaikus kalbėjo S.Garrett.
Vis dėlto Donna augdama pradėjo pastebėti tikrąjį aviacijos žavesį. Įkvėpta tėvų aistros ir laisvės tyrinėti pasaulį Donna pajuto trauką pradėti savo, kaip pilotės, karjerą.
Ir lygiai prieš metus jauna moteris kartu su mama pirmą kartą valdė vieną lėktuvą ir buvo užfiksuotos kaip pirmasis motinos ir dukros duetas komercinių avialinijų istorijoje.
Tačiau tik pastaruoju metu, jau praėjus metams po to įsimintino skrydžio, Donnos ir Suzy istorija žaibiškai išplito po visą pasaulį.
Mat šiemet Suzy švenčia trisdešimties metų darbo šiose avialinijose sukaktį, be to, moterys tikisi, kad tai padės įžiebti pozityvumo srityje, kurią visame pasaulyje stipriai paveikė koronaviruso pandemija.
„Pastarąjį kartą tiek fotografavausi nebent savo vestuvių dieną. Įsiamžinti su manimi ir dukra siekė keleiviai, kolegos, skrydžių palydovai“, – palaikymu džiaugėsi patyrusi lėktuvo pilotė S.Garrett.
Motina ir dukra skraidymo kartu patirtį tikėjosi kaupti vos tik prasidėjus 2020-iesiems, tačiau jų planus sujaukė koronavirusas.
Šiuo metu Suzy dirba Los Andžele, o Donna – Čikagoje ir kaip daugybė šeimų visame pasaulyje šiemet negali leisti daug laiko kartu. Vis dėlto ši šeima kiek išsiskiria iš kitų, nes visi jos nariai pilotuoja lėktuvus.
Apie lakūnės profesiją S.Garrett svajojo nuo tada, kai antrą kartą skrido lėktuvu būdama vos aštuntoje klasėje. Tai buvo jos kelionė iš Arizonos į Los Andželą.
Ji pamena tada žiūrėjusi pro langą į saulėlydį. Vaizdas paauglę tiesiog užbūrė. Tačiau priešaky laukė nelengvas karjeros kelias.
„Tuo metu moterų piločių nebuvo, nebent kariuomenėje. Tai buvo vienintelis kelias įgyti galimybę sėsti prie lėktuvo vairalazdės. Tačiau tapti karininke man trūko ūgio“, – pasakojo 1 metro 55 centimetrų ūgio moteris.
Tačiau ji užsibrėžė aiškų tikslą ir 1984 metais įstojo į Kalifornijos valstijoje esančią „Mount San Antonio College“ aviacijos mokyklą.
Po to kelerius metus dirbo skrydžių instruktore tol, kol 1989 metais įsidarbino „SkyWest“ kompanijoje.
Per savo profesinį kelią ji pilotavo „Fairchild Swearingen Metroliner“ turbosraigtinį lėktuvą, „Embraer EMB 120 Brasilia“ ir „Bombardier CRJ200“, „Bombardier CRJ700“ ir „Bombardier CRJ900 NextGen“ lėktuvus.
Prieš tris dešimtmečius Amerikos aviacijoje dirbo beveik vien baltaodžiai vyrai. Per tą laiką, agentūros „Bureau of Labor Statistics“ duomenimis, situacija nedaug kuo pasikeitė – Amerikoje 92,5 proc. profesionalių lakūnų yra vyrai, iš jų 93,7 proc. – baltaodžiai.
Tačiau atsiranda organizacijų, skatinančių siekti karjeros aviacijos srityje.
Amerikietė S.Garrett tvirtina niekada nesusidūrusi su diskriminacija ir visuomet turėjusi vienodas galimybes, lyginant su kolegomis vyrais.
Vis dėlto ji prisipažino ilgainiui pripratusi prie komentarų ir keleivių nuostabos, esą kaip ji viena, be niekieno pagalbos, ką tik nutupdė lėktuvą.
„Anksčiau labai traukdavau dėmesį, ypač oro uostuose. Galite netikėti, tačiau buvo laikai, kai stengiausi išlikti kuo mažiau matoma, netgi slėpdavausi. Tačiau aplinkinių reakcija keitėsi, pamažu pasikeitė ir keleivių požiūris į moterį lakūnę“, – dėstė S.Garrett.
Tad ji nepraleidžia progos vis paskatinti jaunas moteris tapti lakūnėmis. O bent vienos tokių – Suzy ir Douglo dukros Donnos skatinti nereikėjo – ji pati aistringai susižavėjo lėktuvo valdymu ir dar būdama mokykloje ėmė skraidyti su tėčiu. Būtent jis, pasak Donnos, tapo geriausiu jos mokytoju.
„Aš tiesiog pamečiau galvą dėl šios profesijos“, – entuziastingai kalbėjo Donna. Ji studijavo dviejose aviacijos mokyklose Pietų Kalifornijoje, mokymus baigė Mičigane ir skraidymo valandas ėmė rinkti mažose avialinijų kompanijose, kol galiausiai prieš pusantrų metų įsidarbino ten, kur jos motina.
„Galiu atvirai pasakyti, kad tik neseniai suvokiau, jog mano mama šioje srityje iš tiesų yra pradininkė.
Augau stebėdama ją šiame vaidmenyje, tačiau tik vėliau supratau, kad ji yra vos viena iš keleto moterų šioje srityje ir kokį įspūdingą kelią ji nuėjo“, – savo motiną gyrė Donna.
Mama su dukra džiaugėsi, kai kurį laiką galėjo skraidyti dviese tarp Los Andželo, San Diego, Fresno ir Solt Leik Sičio miestų.
„Niekada anksčiau neturėjau galimybės skristi su tokiu patyrusiu kapitonu.
Mama kabinoje sukuria neapsakomą atmosferą“, – apie bendrus skydžius kalbėjo Donna. Dukrą gyrė ir mama.
Abi net neabejoja, kad nuslūgus dėl koronaviruso įtemptai kelionių lėktuvais situacijai progų abiem pilotuoti vieną lėktuvą dar tikrai bus.
Be to, šeimos moterys tikisi, kad netrukus prie jų galės prisijungti ir Donnos brolis Markas.
Jis neseniai tapo kvalifikuotu pilotu ir pradėjo rinkti skraidymo valandų kraitį.
„Būtų puiku, jei Donna taptų kapitone, Markas – jos pirmuoju padėjėju, o aš galėčiau sėdėti jiems už nugaros kaip keleivė“, – šypsojosi Suzy.
O Donna pridūrė, kad tai būtų tiesiog svajonės išsipildymas.
Jos brolis šiemet jau turėjo prisijungti prie tos pačios kompanijos darbuotojų, tačiau kortas sumaišė koronavirusas, skaudžiai kirtęs aviacijos verslui.
Parengė Vykintė Budrytė
