Italijai priklausančioje saloje gyvenęs Vincenzo pianinu susižavėjo žiūrėdamas animacinius filmukus ir vaikiškus filmus.
„Vis matydavau tą instrumentą, ir jis mane taip sudomino, kad panorau išmokti juo groti. Ėmiau prašyti tėvų, kad nuvestų mokytis, ir šešerių metų pradėjau lankyti privačias pianino pamokas“, – prisimena Vincenzo.
Privačias pamokas jis lankė trylika metų, kol baigė licėjų ir įstojo į Kaljario universitetą ir konservatoriją. Universitete porą metų pakrimtęs inžinerijos mokslų Vincenzo suprato, kad yra tik vienas kelias, kuriuo jis nori eiti, – muzikos.
Todėl inžinerijos studijas metė ir konservatorijoje įgijo fortepijono bakalauro laipsnį. Mokydamasis Kaljario konservatorijoje sutiko pirmuosius lietuvius, atvykusius iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pagal „Erasmus“ mainų programą.
„Sardinijoje yra labai daug gerų dalykų, tačiau muzikos lygis nėra aukštas, todėl norint tapti profesionaliu muzikantu ir iš muzikos gyventi reikia kur nors išvažiuoti“, – patikino Vincenzo.
Todėl kai pats pagal mainų programą rinkosi, kur važiuoti tobulintis, ir jau pažinojo lietuvių muzikantų, kaip vieną pageidaujamų šalių nurodė Lietuvą.
„Žinojau, kad muzikinis lygis ten yra aukštas, bet kur tiksliai važiuoju, neturėjau jokio supratimo“, – prisipažino Vincenzo.
Gavęs teigiamą atsakymą iš Lietuvos muzikos akademijos, pietų klimate užaugęs Vincenzo neslepia, kad atvykus į Vilnių teko prie daug ko prisitaikyti.
„Skirtumai yra ir kultūriniai, ir oro, ir kulinariniai, bet man svarbiausias dalykas buvo studijos. Iš karto pamačiau, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rengimo lygis yra labai aukštas. Be to, visa studijų programa puikiai sustyguota, ne taip kaip Italijoje, kur iki lapkričio vidurio net nežinai nei paskaitų, nei egzaminų tvarkaraščio.
Lietuvoje yra labai patogi tvarka. Tai man buvo svarbiausias šokas gerąja prasme. Todėl pasibaigus mainų programos studijoms baigiau bakalauro studijas Italijoje ir nusprendžiau į magistro studijas stoti Vilniuje“, – pasakojo dabar jau doktorantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiantis V.De Martino.
Šeštus metus Vilniuje gyvenantis Vincenzo daug koncertuoja, taip pat dirba choro „Vilnius“ koncertmeisteriu. Jis neslepia, kad, skirtingai nei daugeliui jo kolegų Italijoje, susirasti darbą Vilniuje buvo lengva.
„Kadangi Italijoje studijų programa yra ne tokia tvarkinga ir kokybiška kaip Lietuvoje, daug mano bendrakursių iš konservatorijos Kaljaryje iki šiol nebaigė bakalauro studijų, o aš jau doktorantūroje, – palygino Vincenzo. – Baigusieji ir nusprendusieji rimtai pasukti muzikos keliu dirba tikrai ne Kaljaryje, daugelis net ne Italijoje, o įsikūrę Estijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje.
Italijoje muzikantams apskritai sunku rasti darbą. Gal dėl to, kad ten kitokia sistema, be to, Italijoje yra apie pusšimtį konservatorijų, ne visos aukšto lygio, jas kasmet baigia daugybė žmonių, o darbo vietų nėra daug.“
Lietuvoje įsikurti nusprendęs italas žavisi ne tik aukštu muzikiniu lygiu ir profesinėmis perspektyvomis. Vincenzo nedvejodamas giria ir lietuvišką tvarką.
„Kur tik nueitum, kokius dokumentus ar kitus reikalus tvarkytum, viskas aišku ir paprasta. Jei pasako, kad dokumentas bus rytoj, tai rytoj ir bus. Italijoje, jei pasako rytoj, tai gali būti ir po mėnesio“, – skirtumus atskleidė italas.
Antra jį sužavėjusi priežastis – daugybė Vilniuje gyvenančių tautų: „Čia yra žmonių iš įvairių šalių, ir užsieniečiai vertinami ne tik dėl to, kad yra svetimtaučiai. Vilniuje jaučiama mainų, augimo atmosfera.“
Trečioji priežastis, Vilnių pavertusi italo namais, – saugus ir ramus gyvenimo ritmas.
„Nors esi sostinėje, gali mėgautis kiekviena dienos akimirka lyg būtum kokiame kurorte – mieste nėra chaoso, viskas veikia gerai ir tvarkingai, yra saugu, žmonės malonūs, nekelia dramų“, – vardijo V.De Martino.
Tačiau jis pridūrė, kad ramus lietuvių būdas gali būti ir trūkumas, nes, jo manymu, kartais tikrai reikėtų trinktelėti kumščiu.
Puikiai lietuviškai kalbantis Vincenzo neslėpė, kad kartais jį glumina ne tik itin ramus lietuvių požiūris, bet ir emocinis neiškalbingumas.
„Lietuviai yra tikrai protingi žmonės, bendraujant matyti, kad jie atidžiai klausosi, ne taip kaip italai, kurie linksi galva, o išties vargu ar puse ausies teklauso. Tačiau bendraudamas su lietuviais iki šiol negaliu iš veido suprasti – pritaria jie ar ne, gal net pyksta“, – prisipažino italas.
Šiltame krašte užaugusiam Vincenzo priprasti prie šalčio, tamsos ir sniego nebuvo sunku, tik kartais žiemą reikia atsargiai eiti, kad nepaslystum ir neparkristum.
Prie ko italas niekaip negali priprasti, tai – kava. „Maistas Lietuvoje, žinoma, yra kitoks, bet jau priprantu, tačiau iki šiol sunku rasti kavinę, kurioje galėčiau išgerti geros tikros espreso kavos puodelį.“
Paklaustas, ką atsivežtų iš Italijos į Lietuvą, jei tik galėtų, Vincenzo nesuabejojo – jūrą.
„Baltijos jūra nuostabi, tačiau tokios krištolinės, žydros, šiltos Viduržemio jūros, kokia skalauja Sardiniją, Europoje niekur nerasi“, – patikino Vincenzo.
Ką iš Lietuvos nuvežtų į Italiją, pianistas irgi abejonių neturi, – šaltibarščius. „Gal ne sriubos lėkštėje, gal kitu pavidalu, bet šaltibarščiai, ypač vasarą prie jūros, būtų labai geras dalykas“, – įsitikinęs Vincenzo.
Vilniuje gyvenimą kuriantis italų pianistas yra vienas jaunesnių nuolat Lietuvoje gyvenančių italų.
„Daugelis kitų mano tautiečių yra vyresni, Lietuvoje kuria verslus, dėsto universitetuose, yra ir nuotoliniu būdu dirbančių programuotojų ar pensininkų, kurie pasirinko Lietuvą dėl gero pragyventi reikalingų išlaidų ir gyvenimo kokybės santykio“, – sakė V.De Martino.
Kol kas, kiek žino, jis yra vienintelis italas muzikantas, pasirinkęs Lietuvą nuolat gyventi. Tačiau aktyvus kultūrinis gyvenimas, aukštas muzikinis lygis ir profesinės galimybės, Vincenzo nuomone, gali lemti, kad jis nebus paskutinis Lietuvą pasirinkęs muzikalus italas.
„Aš savo profesinę ateitį matau Lietuvoje, o į Sardiniją mielai grįžtu, bet tik atostogų“, – neslėpė pianistas.
