Viena tokių nuostatų yra daugumos požiūris į plaukų slinkimą. Tarsi gėda būti plikai! Kai sveika mergina nusiskuta plaukus, ji visų akyse tampa drąsia ir veržlia asmenybe.
O onkologine liga serganti moteris galvą turi slėpti po peruku ar kepuraite. Užtat Dienos chemoterapijos centre sėdintiems vyrams, pasak Aidos, jų plikės, ko gero, nė niek nerūpi. O moterys tuo metu savo galvą slepia kaip didžiausią gėdą.
„Ar tikrai taip turėtų būti? Juk visi esame lygūs žmonės. Savo jausmus ir išgyvenimus noriu išsakyti garsiai. Kas norės – tas išgirs. O jei dar ką nors padrąsinsiu šiame sunkiame kelyje, būsiu laiminga“, – ryžtingai nusiteikusi A.Kapočiūtė.
Tas ryžtas susikaupė ne iš karto. Prieš keletą mėnesių sužinojus diagnozę – onkologinė liga – Aidos pasaulis apvirto aukštyn kojomis.
Iš pradžių ją apėmė jausmas, kad viskas baigėsi. Kad gyvenimo prasmės jau nėra ir negali būti.
Tai truko ne vieną dieną. Tuo metu moteris daug skaitė, kalbėjosi su gyvenimo draugu Ramūnu, kol galiausiai suprato, kad, užuot tylėjusi, privalo savo mintis užrašyti ir jomis dalytis. Taip ji pradėjo kurti tinklaraštį „Jokių BET“.
„O toliau kelio atgal nebebuvo. Visas mano pasiryžimas būti stipriai staiga pakibo ant plauko. Maniau, kad jau miriau, kad jau viskas. Girdėjau, ką sakė gydytoja, kaip gyvenimo draugas ir sesė kartoja, kad viskas bus gerai. O manęs nepaleidžia jausmas, kad blogiau jau būti negali. Viskas“, – pirmaisiais įrašais praėjusių metų gruodį pasidalijo A.Kapočiūtė.
Po pirmųjų įrašų ji sulaukė nemažai žinučių iš onkologine liga sirgusių, sergančių žmonių, jų artimųjų. Dizainerei dėkojo už atvirumą.
„Jiems buvo tarsi gėda pasidalyti su kitais savo išgyvenimais ir liga. Viena mergina parašė, kad jos tėvelis mirė nuo onkologinės ligos, o ji apie tai sužinojo jau po visko. Tėčio draugė liepė jam slėpti savo ligą nuo aplinkinių. Mane tai tikrai labai sukrėtė“, – papasakojo Aida, kaip kilo mintis išsilieti tinklaraštyje.
Ir šiam nelengvam pokalbiui Aida atidavė visą save. Vis dėlto pasiliko mažytę dalelę – visą diagnozės pavadinimą su konkrečiais skaičiais. Bet juk čia ne medicinos vadovėlio puslapiai, o dėl gyvenimo kovojančios moters mintys.
– Įsivaizduoju, kad jūsų spinta turėtų lūžti nuo suknelių. Ar esate batsiuvys be batų?
– Šis posakis mano atveju tinka 100 procentų. Paauglystėje buvau pasisiūdinusi begalę suknelių.
Kartais kiekvienai progai net po naują, o progų buvo daug. Kad ir penktadienio vakarai su draugais mieste.
Bet kai savo gyvenimą skyriau klientėms, mano sukneles pakeitė patogi kasdienė apranga.
– Vis dėlto turite kuo pasipuošti. Publikuojate nuotraukas, kuriose esate lyg pasiruošusi šventei. Ką jums tai reiškia?
– Gal nuskambės banaliai – vis laukiau progų pasipuošti. Ir ko sulaukiau? Tad dabar darau progą iš bet ko. Pradėjau gydytis – proga pasipuošti. Pradėjo slinkti plaukai ir teko juos pasitrumpinti – laikas įamžinti savo naują įvaizdį.
Puošiuosi dėl savęs. Kartu dalijuosi savo nuotraukomis norėdama įkvėpti kitus atrasti bent dalelę džiaugsmo, kad ir kaip sunku būtų. Noriu šį savo gyvenimo etapą prisiminti su kuo geresnėmis emocijomis.
– Kaip šiuo metu atrodo jūsų kasdienybė?
– Dabar daugiausia laiko skiriu sveikatai.
Svarbiausi ritualai: atsikelti iš lovos, pavalgyti ir laiku išgerti vaistus. Stengiuosi daug skaityti, kai yra noro ir jėgų – išeiti pasivaikščioti.
Žinoma, svarbu lankytis Chemoterapijos centre ir pas gydytojus.
– Iš nuotraukų atrodo, kad sulysote. Kiek kilogramų netekote?
– Kilogramų skaičius nėra svarbiausia. Visuomet buvau lengvesnių formų, turbūt tai paveldėjau iš močiutės.
Tiesa, dėl ligos netekau daug svorio, todėl dabar mano tikslas yra jį susigrąžinti ir atgauti jėgas.
Vadovaujuosi man paskirtos dietologės rekomendacijomis ir noriu tikėti, kad esu tinkamame kelyje.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
