Kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, Lietuvos operos ir baleto teatro salėje žiūrovų nebuvo, o Auksiniai scenos kryžiai menininkams įteikti stebint tik filmavimo kameroms.
Tačiau dėl karantino ribojimų tradicinė Teatro diena neprarado prasmės, šventiškumo ar jaudulio.
Kai geriausia aktore už moters vaidmenį spektaklyje „Alisa“ paskelbta A.Zabotkaitė išgirdo savo pavardę, jai buvo labai netikėta, nors giliai širdyje tikėjosi gauti Auksinį scenos kryžių.
– Jeigu jautėtės verta apdovanojimo, kodėl taip stipriai jaudinotės?
– Labiausiai jaudinausi Teatro dienos išvakarėse, nes labai norėjau būti įvertinta ir tai kažkodėl tądien pasidarė svarbu. Šventės metu, kai stovėjau užkulisiuose su kita Auksiniam scenos kryžiui nominuota ir labiau patyrusia aktore Danute Kuodyte (65 m.), mąsčiau, kad galbūt ji buvo labiau verta to apdovanojimo. Kai išgirdau savo pavardę, labai susijaudinau, pasijutau palytėta didžiulės sėkmės.
– Sulaukėte daug sveikinimų?
– Kaune gyvenantys tėvai apdovanojimų ceremoniją per televiziją stebėjo taip emocingai, kaip ir krepšinio rungtynes. Mama kitądien kėlėsi penktą valandą ryto dar kartą pažiūrėti kartojamo televizijos įrašo, nes sunkiai galėjo patikėti mano triumfu. Ji iš džiaugsmo verkė, o jaunesnė sesuo policijos pareigūnė Jurgita ant sienos parašė, kad didžiuojasi manimi, ir įkėlė į feisbuką.
Savaitgalį pasveikino nemažai pažįstamų, su kuriais pastaraisiais metais nebendravau, tad nesitikėjau, kad jie žino, ką šiuo metu veikiu.
Pasirodo, daugelis buvusių mokyklos draugų, pažįstamų žiūrėjo apdovanojimų ceremoniją.
Gyvenime niekas nepasikeitė – nors daugelis sveikino, tuo nesididžiuoju tarsi būčiau kalnus nuvertusi.
Šis Auksinis scenos kryžius – didžiulė paskata kurti ir dirbti toliau, nes jeigu žmonės įvertino ir juos palietė tai, ką sukūriau, – man tai didžiausia dovana.
– Apdovanojimai įteikti už vaidmenis, sukurtus pandeminiais metais. Ar jūsų vaidmenį matė žiūrovai?
– Režisieriaus Antano Obcarsko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatyta „Alisa“ žiūrovams buvo parodyta pernai spalio 25 ir 26 dienomis, o po to prasidėjo karantinas, sustabdęs menininkų veiklą. Buvo labai gera, kad galėjome rodyti spektaklį salėje esant žiūrovų. Po premjeros sulaukiau nemažai žiūrovų laiškų, jie dėkojo už įtikinamai atliktą vaidmenį. Visa tai ir kritikų vertinimai turėjo reikšmės, kad gaučiau aukščiausią teatro apdovanojimą.
Praėjęs ruduo buvo šiek tiek laisvesnis teatrui – galėjome kažką kurti. Tuo laikotarpiu, be „Alisos“, suvaidinau dar dviejose premjerose stebint žiūrovams, dėl to jaučiausi laiminga. Kauno nacionaliniame dramos teatre išleidome režisieriaus Gyčio Padegimo „Pirmeivius“ ir slovėnų režisieriaus Jašos Kocelio „Elektrą“.
– Kuo išskirtinis Alisos vaidmuo?
– Vaikiškos knygos herojė Alisa, daugeliui pažįstama nuo mažumės, A.Obcarsko spektaklyje pasirodė kitame kontekste. Iš tos knygelės, kurią skaičiau vaikystėje, spektaklyje liko nedaug – tik triušis ir Alisa. Jai teko kita užduotis negu Veidrodžių karalystėje.
Alisa susikovė ne su drakonu, o su neteisybe, ir atnešė teisingumą į šių dienų pasaulį, kokį jinai mato. Tai buvo pirmas didelis mano vaidmuo teatre.
– Gal kaip talismaną turite išsaugojusi knygą apie Alisą?
– Knygą turiu, ją per užpraeitas Kalėdas padovanojo kolega aktorius Gediminas Rimeika, nes žinojo, kad šį vaidmenį repetuosiu. Su juo ruošiamės išleisti premjerą „Brilliant Adventures“ („Nuostabūs nuotykiai“) gegužę – jis bus režisierius, o aš – aktorė.
Mano gyvenimo draugas Jurgis Žymančius dirba kine, jis – apšvietėjas. Esu vaidinusi trumpojo metražo Vytauto Katkaus filme „Kolektyviniai sodai“. Jo premjera vyko paralelinėje Kanų kino festivalio programoje „Kritikų savaitė“ 2019 metais. Retai mane kviečia filmuotis kine, bet gal po šio teatro apdovanojimo pastebės ir kino kūrėjai. Labai norėčiau.
– Jūsų visas gyvenimas sukasi meno aplinkoje, turbūt ten užsimezgė ir pažintis su Jurgiu?
– Su Jurgiu keistai susipažinome ir greitai pamilome vienas kitą, net nebuvo svarbu, iš kokio esame rato. Daug laiko buvome nepažįstami, nors sukomės arti. Prisimenu, kviečiau aktorių G.Rimeiką į svečius ir jis atsivedė savo draugą, supažindino.
Su Jurgiu esame pora beveik pusantrų metų. Jis neabejojo, kad pelnysiu Auksinį scenos kryžių.
Kai sėdėjome Operos ir baleto teatro fojė, buvau įsikibusi į jo ranką, jaudinausi, sakiau, kad jokio apdovanojimo negausiu. Jis tylėjo. O kai grįžau nuo scenos su apdovanojimu, Jurgis ištarė: „Aš žinojau.“ Jis mane labai palaiko.
– Aktorių atrankos anketoje skelbiama, kad esate mėlynakė, šviesiaplaukė ir 185 centimetrų ūgio. Visada svajojote apie aktorės karjerą?
– Mokykloje bandžiau aprėpti daug ką – lankiau lengvąją atletiką, dramos būrelį, grojau fortepijonu, mokiausi chorinio dainavimo ir dirigavimo. Kadangi muzikos mokykla buvo pirmoje vietoje, lengvoji atletika dingo iš mano kasdienybės. Pasiliko tai, ką labiausiai mėgstu.
– Kokią lengvosios atletikos šaką buvote pasirinkusi?
– Išbandžiau daug ką, bet geriausiai sekdavosi šuolis į aukštį. Kadangi esu aukšta, tai palanku atliekant šuolį. Bėgant metams atsirinkau, kas man svarbu. Įstojus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ūgis man netrukdė, atvirkščiai, įgijau pasitikėjimo savimi – to neturėjau mokykloje. Ten kas nors vis pasišaipydavo iš mano ūgio.
– Tarp aktorių mažai aukštų moterų. Jums tai privalumas gaunant vaidmenis?
– Kai mokiausi akademijoje, maniau, kad negausiu pagrindinių vaidmenų dėl teatre vyraujančių nuostatų. Bet vėliau supratau, kad keičiasi kartos, aktoriai, spektaklių medžiaga. Alisai mano ūgis labai tiko. Net ir pasakoje „Alisa Stebuklų šalyje“ ji padidėja iki nežmoniško dydžio.
Šiuo metu repetuojame Oskaro Koršunovo statomą spektaklį „Miegantys“, kuriame vaidinu pagrindinį vaidmenį. Mano ūgis neužkliuvo, nors šį vaidmenį gali suvaidinti ir žema aktorė.
– Kiti aktoriai dejuoja, kad pandemija iš jų atėmė darbą, o jūs vos spėjate suktis.
– Man irgi keista, kad pandemijai sukausčius visą meną darbų tik daugėja. Gaila, kad „Alisa“ tik dukart parodyta, aš jos pusę metų nevaidinau. Viskas yra įšalę. Laukiame, kada galėsime pasikviesti žiūrovų į teatrą. Suprantu aktorius, kurie neturi darbo. Man pasisekė, kad dalyvauju vienetiniuose darbuose, kurie dabar repetuojami.
