Negailėjo komplimentų
„Esame labai laimingi. Gražiną pamilau iš pirmo žvilgsnio. Myliu ją tokią, kokia ji yra“, – po santuokos ceremonijos gražių žodžių savo išrinktajai negailėjo Saulius.
Gražina neslėpė susijaudinimo ir atsakė tuo pačiu: „Jis – vyras, su kuriuo noriu būti visą gyvenimą. Saulius labai geras žmogus, paslaugus ir visada pasiruošęs padėti. Jis sužavėjo mane savo atvira širdimi“.
Pasipiršo Šv. Valentino dieną
Panevėžio rajone įsikūrusiuose „Vilties namuose“ Saulius gyvena daugiau nei dvidešimt metų. Jis buvo vienas pirmųjų gyventojų. Kai prieš penkerius metus į šią įstaigą atsikraustė Gražina, Sauliaus gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Pirmą kartą pamatęs Gražiną, jis suprato, kad meilė gali egzistuoti ir jo gyvenime. Ilgai laukęs tinkamo momento, vasario 14 dieną vyras vis tik ryžosi svarbiam žingsniui – pasipiršo savo mylimajai.
„Tada jis atėjo su didele raudonų rožių puokšte ir sužadėtuvių žiedu. Užmovė man jį ant piršto ir paklausė, ar būsiu jo žmona. Aš sutikau. Man tai buvo ypatinga diena“, – prisimena Gražina.
Paklausta, kodėl jai svarbi santuoka, moteris atsakė: „Nenoriu būti sugyventinė, man taip nepriimtina“.
Santuoką įteisino pirmieji
Viešojoje įstaigoje „Vilties namai“ gyvena suaugę, turintys psichinę ir protinę negalią. Šiuo metu čia glaudžiasi 23 gyventojai, ir, kaip sakė „Vilties namų“ direktorė Laima Biržietienė, per dvidešimt vienerius įstaigos gyvavimo metus tuoktuvės įvyko pirmą kartą.
„Tai pirma pora, kuri oficialiai norėjo įteisinti savo santuoką. Šiandien galime tik pasidžiaugti ir palinkėti viso ko geriausio, susiklausimo, supratimo. Linkime gyventi draugiškai ir šeimyniškai. Džiugu, kad jie tęsia šeimos tradicijas“, – kalbėjo L. Biržietienė.
Vestuvės – tikras iššūkis
Prisimindama šios istorijos pradžią direktorė pasakoja, kad pora tiesiog atėjo ir paklausė, ar galima įgyvendinti tokį jų norą.
„Mūsų misija padėti gyventi tokiems žmonėms, visose gyvenimo srityse. Jeigu jų toks apsisprendimas, turime suteikti galimybę. Juolab, kad ir teisės aktai numato sudaryti sąlygas gyventi šeimoms“, – sako L. Biržietienė.
Paklausta, ar nemano, kad po šios pirmosios santuokos namuose, norą tuoktis pareikš ir kitos poros, direktorė atsakė: „Jeigu taip atsitiktų, reikės kažkaip suktis. Tai tikras iššūkis. Tam tikra prasme ir dabar turėjome nemažai sunkumų. Gyventojai patys savarankiškai daug ko negali padaryti. Šiai šventei ruošėmės visi. Ir tik bendromis jėgomis turime tokias iškilmes. Stengiamės dėl jų padaryti viską, kas tik įmanoma, įsiklausėme į jų norus ir padėjome juos įgyvendinti“.
Ruošėsi tris mėnesius
Gražina ir Saulius su darbuotojų pagalba, prašymą įregistruoti santuoką Civilinės metrikacijos skyriui pateikė prieš tris mėnesius. Nuo tada ir prasidėjo didysis pasiruošimas šventei. Jaunavedžiams visokeriopą pagalbą suteikė ne tik įstaigos direktorė, bet čia dirbantys socialiniai darbuotojai, savanoriai-praktikantai. Viena jų – Panevėžio kolegijos socialinio darbo antro kurso studentė, praktikantė, grožio ir estetikos namų „Femina Domus“ kirpėja Solveiga Dagė.
Meistrė pasakoja, kad, kaip ir kiekviena nuotaka, kruopščiai apgalvoja savo vestuvinį įvaizdį, taip ir Gražina: „Viską sprendėme kartu, derėjomės, ieškojome ir radome bendrą variantą. Nudažėme plaukus, kaip ji norėjo, įsegėme gyvų gėlių. Gražiai apkirpome jaunikį“.
S. Dagė pasirūpino ne tik jaunavedžių įvaizdžiu, bet ir šventiškai sušukavo visas čia gyvenančias moteris.
Jaunajai šventinį makiažą padovanojo S. Dagės kolegė, salono „Femina Domus“ makiažo meistrė Agnė Žilinskaitė. Ji pasakojo, kad jaunoji neturėjo kažkokių specialių įgeidžių ir visiškai atsidavė į meistrės rankas.
„Kadangi moteris brandaus amžiaus, dariau neryškų ir subtilų makiažą. Jai patinka ryškios lūpų spalvos, todėl parinkau šiek tiek ryškesnį atspalvį“, – pasakojo A. Žilinskaitė.
Apdovanojo dėmesiu
Dažnai socialinėse akcijose dalyvaujanti S. Dagė sako, kad ir šį kartą ji viską darė nemokamai, norėjo padovanoti šventę ir jaunavedžiams, ir čia gyvenantiems.
„Ne kartą su namų gyventojais esame diskutavę apie darbų vertę. Viską dariau nemokai, todėl ir jų prašiau, kad atliktų kažkokį gerą darbą, savo nuoširdžia ir atvira širdim padarytų kažkam kitam gerą. Norėjau, kad jie tęstų tokią iniciatyvą ir, kad suprastų, jog ne visada viskas daroma už pinigus“, – kalbėjo S. Dagė.
Nemoka veidmainiauti
„Vilties namuose“ praktiką atliekanti moteris pasakoja, kad atėjusi į šią įstaigą, prieš tai neturėjo jokios praktikos su neįgaliaisiais. O prieš tai buvusi nuomonė apie likimo nuskriaustus žmones, pasikeitė kardinaliai.
„Pirmas įspūdis buvo lyg lengvas išgąstis. Vieniems diagnozuotas autizmas, kitiems – cerebrinis paralyžius, tretiems – dauno sindromas ir kitos įvairios protinės negalios. Matyti vienoje vietoje tiek daug sergančiųjų, tikrai nelengva, bet jie šypsosi ir kartu geria kavą. Jie šilti ir smagūs, tik reikia šiek tiek būti pačiam šiltam ir atviram. Jaučiasi ir jų meilė, ir šiluma. Jie nemoka veidmainiauti“, – kalbėjo S. Dagė.
Praktiką atliekanti būsima socialinė darbuotoja siunčia žinutę visuomenei sakydama, kad negalią turintys žmonės, iš tiesų yra tokie pat, kaip mes. Jie taip pat turi mielės, baimės, skausmo, nerimo jausmą. Ir, jeigu visuomenė labiau įsileistų tokius žmones, jie gautų tokią grąžą meilės ir šilumos, kokios ne visada sulaukiama iš įgalių žmonių.
„Įlipkime kiekvienas į to žmogaus batus, pabūkime tuo neįgaliuoju ir supraskime, kad kiekvienam gali atsitikti tokia nelaimė. Visada elgiuosi taip, kaip norėčiau, kad elgusi su manim“, – sako praktikantė.
