Keičiasi gyventojai
Nakvynės namų vadovė Gelmina Kielė naujienų portalui JP pasakoja, kad ankščiau įstaigoje prieglobsčio ieškodavo vietiniai benamiai, bet pastaruoju metu į šių namų duris vis dažniau pasibeldžia emigrantai, iš vaikų globos namų išėję jaunuoliai, gyventojai iš kitų savivaldybių.
Šiuo metu nakvynės namuose įsikūrę 29 gyventojai, iš jų – 5 moterys ir 24 vyrai. O pernakvoti kasnakt užsuka vidutiniškai po aštuonis laikinuosius lankytojus. Šiuo metu nakvynės namuose gyvenančių žmonių amžius siekia nuo 19 iki 67 metų.
„Liūdniausia, kad turime tris 19-20 metų vaikus, taip juos vadinam. Jie augę vaikų globos namuose, vienas vaikas iš rizikos šeimos. Jis neturi jokių socialinių įgūdžių, mama pateko į įkalinimo įstaigą, todėl vaikas neturi net artimųjų palaikymo“, – pasakoja G. Kielė.
Dirba visą parą
Valdiška pastogė nakvynės namų gyventojams per mėnesį kainuoja 20 eurų. Čia jie gali glaustis metus ir ilgiau.
„Kalbant apie apgyvendinimą nakvynės namuose paslaugas, tai pagal įstatymą ir socialinių paslaugų katalogą gyventi galima dvylika mėnesių ir ilgiau. Vis tik didžioji dauguma pas mus lieka ilgiau nei matams, dalis – iki dviejų. Yra ir tokių, kurie gyveno tris metus. Vėliau tokie žmonės išvažiuoja gyventi į globos įstaigas. O laikinai nakvoti gyventojai gali ne ilgiau kaip septynias paras, bet karantino metu leidžiame būti tiek kiek nori, kada nori, leidžiam net ir vidurį dienos. Prieš pandemiją tokius gyventojus priimdavom tik nuo 20 iki 8 valandos ryto“, – sako vadovė.
Panevėžio Nakvynės namuose vienu metu gali gyventi 40 pastogės neturinčių žmonių, tačiau pagal keliamus karantino reikalavimus įstaigoje šiuo metu gali gyventi iki 32 benamių.
„Nors vietų skaičius ir sumažėjo, šiuo metu galėtume priimti dar tris gyventojus. Vis tik laisvų vietų yra, bet stebim, kad šiuo metu nėra didelio poreikio, juolab sušilus orams“, – pastebi G. Kielė.
Nė vieno sergančio
Įstaigoje gyventojai privalo dėvėti apsaugines veido laukes, o bendrojo naudojimo patalpose laikytis dviejų metrų atstumo, tvarkyti ne tik savo kambarius, bet ir bendrąsias erdves. Įstaigoje griežtai draudžiama vartoti alkoholį.
Dar viena svarbi taisyklė namuose – nuolat vėdinti patalpas. Tai daryti buvo privaloma ir ne karantino metu.
Šiuo laikotarpiu kambario erdve dalintis gali ne daugiau kaip du asmenys. Įstaigoje įkurtas ir saviizoliacijos kambarys. Kaip numato taisyklės, jame naujas gyventojas privalo izoliuotis dvi savaites. Tuo laiku stebima ar neatsiranda COVID-19 ligai būdingų simptomų.
Pasak G. Kielės, kiekvienam įstaigoje apsigyvenusiam žmogui, jokie COVID-19 testai neatliekami.
„Yra buvę karščiuojančių gyventojų, turinčių peršalimo požymių. Tada mes organizavomės, kad medikai ateitų į vietą paimti mėginių. Tokių atvejų, berods, buvo keturi, bet visų testų atsakymai buvo neigiami. Neturėjome nė vieno sergančio koronavirusu“, – teigė vadovė.
Matuotis temperatūros nenori
Pašnekovė neslepia, kad daugiau sumaišties ir baimės, kaip seksis kontroliuoti šiuos žmones, buvo karantino pradžioje.
„Tada buvo labai sunku, turėjom daug konfliktinių situacijų. Gyventojai nesuprasdavo kam viso to reikia, ypatingai nenorėdavo matuotis temperatūros, ir vis klausdavo kodėl kiekvieną dieną būtina tą daryti. Dažnai ir daug aiškindavome, kad viskas daroma dėl jų ir darbuotojų saugumo. Tik per ilgą laiką įdiegėm, kad saugotis būtina ir kitaip nebus. Jeigu norim gyventi, turime gyventi teisingai. Džiaugiamės, kad dabar jie pakankamai supratingi. Būna, kad pamiršta dėvėti kaukes, būriuojasi bendroje virtuvėje, bet užtenka tik priminti“, – sako G. Kielė.
Pasiilgo veiklos
Vadovė pastebi, kad karantino metu sumažėjus veikloms, gyventojai pasiilgo veikti, nesvarbu ką, bet gyventi judant.
„Ankščiau jie galėdavo laisvai judėti. Susitikdavo su giminaičiais ar draugais. Visiems buvo visokių reikalų ir darbų. O dabar, ramesnis periodas. Jie pavargo vieni būti kambariuose. Išsiilgo visko ir dega noru visur dalyvauti ir bendrauti. Bet vėlgi, ribojimai niekur nedingo, visi užsiėmimai vyksta tik penkių asmenų grupelėse“, – pabrėžia G. Kielė.
Gyvena sveikai
Nakvynės namų darbuotojai daro viską kas tik įmanoma – gyventojus veda į lauką sportuoti, neseniai tvarkė apleistas kapavietes, lankėsi Dailės galerijoje. Tiesa, pamatyti parodą, norėjo daug gyventojų, todėl išvyka į Dailės galeriją buvo organizuojama du kartus.
Kadangi įstaiga bendradarbiauja su Panevėžio miesto visuomenės sveikatos biuro specialistais, nakvynės namų gyventojams organizuojamos ir šiaurietiško ėjimo pamokos. Gyventojai mokomi sveikos gyvensenos pagrindų. Iš Labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ gautų produktų kasdien spaudžia vaisių ir daržovių sultis, gamina salotas ir mišraines.
Grįžta padėkoti
G. Kielė pasakoja, kad dauguma čia gyvenusių žmonių įvertina tiek gyvenimo sąlygas, tiek čia dirbančių darbuotojų pastangas padėti. Tačiau po gyvenimo nakvynės namuose žmonėms vis tiek reikia pagalbos, tam tikrų paslaugų, informacijos, kad ir tokios kaip tvarkyti deklaracijas ar asmens dokumentus.
„Kol jie gyvena čia, mes viską tvarkom už juos, todėl natūralu, kad kyla gyvenimiškų klausimų“, – kalba vadovė.
Be to, G. Kielė pastebi, kada gyventojai išeina iš nakvynės namų ir bando gyventi kitomis sąlygomis, kada supranta kiek iš tiesų kainuoja būsto nuoma, kokie yra dideli mokesčiai, kaip sunku užsidirbti pragyvenimui, tada jie įvertina buvusias sąlygas nakvynės namuose.
„Tie žmonės, kurie bando stotis ant kojų visada prisimena nakvynės namus. Neseniai jauno amžiaus vyras išvyko gyventi į užsienį. Socialiniams darbuotojams jis siunčia nuotraukas, skambina ir pasakoja kaip gyvena, kaip sekasi. Visada malonu, kad buvę gyventojai bendrauja, ateina, skambina, atsimena ir gatvėje pasisveikina. Kokį pusmetį, tai tikrai, vyksta intensyvus bendradarbiavimas, vėliau, jeigu tvirtai užsikabina į gyvenimą, mes tampam nebereikalingos“, – pasakojo G. Kielė.
