Tačiau laiką, kurį prarado gainiodamas aikštėje oranžinį kamuolį ir kurio negalėjo praleisti su savo vaikais, Lietuvos krepšinio lygos (LKL) vyriausias žaidėjas vertina nevienareikšmiškai. Vos ištaikęs laisvą dieną M.Lukauskis lėkdavo namo pas šeimą. Nes didžiausias pergales jis iškovojo ne aikštėje, bet tapdamas trijų guvių berniukų tėvu.
Prie Lukauskių namo šalia Vilniaus saulėtomis dienomis burzgia žoliapjovė. Šiltnamyje, kurį pernai per karantiną savo rankomis statė šeimos galva, auga pomidorai. Juos sėjo, retino, sodino taip pat M.Lukauskis su žmona.
„Šiaulių“ komandos puolėjas ką tik baigė dar vieną sezoną. Nors M.Lukauskiui prasidėjo atostogos, per jas ilsisi tik kamuolys.
Ilgaamžis krepšininkas nesėdi sudėjęs rankų, o krapštosi prie buities darbų: pjauna žolę, laisto pomidorus, rūpinasi sūnumis, kuriems sezono metu turėjo per mažai laiko, ant atviros ugnies kepsninėje gamina maistą – kone kiekvienam šeimos nariui skirtingą, mat Jurgita Lukauskienė (38 m.) nevalgo mėsos, vyresnieji sūnūs kratosi daržovių.
„Tik mažasis šaunuolis – valgo viską, kaip ir aš“, – juokėsi Mindaugas.
Ketvirtį amžiaus profesionaliai krepšinį žaidžiantis puolėjas dirba mėgstamą darbą, raško LKL rekordus, kurių pats pernelyg nesureikšmina, bet kiekvienas naujas laimėjimas vis tiek paglosto širdį. Baigiantis šiam LKL sezonui M.Lukauskis tapo rezultatyviausiu visų laikų lygos krepšininku (5656 taškai), dar anksčiau jis tapo pirmas pagal sužaistas rungtynes (668) ir minutes (15 449), perimtus kamuolius (1055), atliktus rezultatyvius perdavimus (1352). Jam reikia tik pradėti ateinantį sezoną ir taps vyriausiu visų laikų LKL žaidėju.
Tiesa, šis sezonas Mindaugui baigėsi ne taip, kaip jis pats norėjo – į „Šiaulių“ komandą įsisuko koronavirusas, o juo užsikrėtė ir veteranas. Per ketvirtfinalio seriją, kurią „Šiauliai“ 0:2 pralaimėjo Vilniaus „Rytui“, M.Lukauskis aikštėje nepasirodė.
Ne apie tokį sezono finišą Mindaugas svajojo. Juolab kad, nors ir būdamas vyriausias visoje lygoje, išvengė sudėtingų traumų ir galėjo žaisti visu pajėgumu.
„Krepšinis man yra malonumas. Darau tai, kas patinka, ir už tai dar gaunu atlyginimą. Ar gali būti geriau? Tačiau vaikai ir apskritai šeima man visada bus pirmoje vietoje. Būti tėčiu – milžiniška atsakomybė ir ne ką mažesnis malonumas. Krepšinyje tenka atlaikyti didelį fizinį krūvį, bet su trimis berniukais irgi nėra lengva“, – sakė buvęs Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narys.
Lukauskių šeimoje auga vienuolikametis Lukas, ketverių Jonas ir pusantrų metų Pijus. Gimus pagrandukui M.Lukauskis ypač skaudžiai pajuto, ką reiškia nuolat išsiskirti su artimiausiais. Pastaruosius trejus metus krepšininkas gyveno lyg studentas, į nuomojamą būstą atsivežęs tik būtiniausius daiktus.
„Kai gimė vyresnieji sūnūs, visa šeima buvome drauge – užsienyje arba Vilniuje. Tad mačiau Luko ir Jono pirmuosius žingsnius, girdėjau pirmuosius ištartus žodžius. Kai susilaukėme Pijaus, žaidžiau Prienuose arba Šiauliuose, tad tekdavo išsiskirti ilgesniam laikui. Ypač iš Šiaulių grįžti pavykdavo ne taip dažnai, nes atstumas didesnis.
Tad ir pats jaučiu, ir iš šeimos jausdavau, kokie sunkūs tie išsiskyrimai – atskirai praleistas laikas jau ima trukdyti. Vaikams reikia tėčio, o man norisi matyti, kaip sūnūs auga. Nesvarbu, kada grįždavau prieš laisvadienį – kad ir vidurnaktį, Jonas visada manęs sulaukdavo“, – pasakojo M.Lukauskis.
Lukauskių vyriausias sūnus Lukas Vilniaus krepšinio mokykloje lanko Tomo Tarasevičiaus treniruotes.
Toje grupėje – kone vien krepšininkų vaikai. Be L.Lukauskio, treniruotes lanko Roberto Javtoko, Kšištofo Lavrinovičiaus, Povilo Čukino, Kęstučio Marčiulionio, Ramūno Šiškausko, Vitos Kuktienės, Algio Buivydo sūnūs. Anksčiau komandoje dar buvo ir Justo Sinicos sūnus, tačiau dabar krepšininkas žaidžia Prancūzijoje, į kurią išvyko su šeima.
„Pandemija ir dėl jos paskelbtas karantinas viską kiek sujaukė – kurį laiką Lukas negalėjo treniruotis, nebuvo rungtynių. Tačiau kai karantinas tapo švelnesnis, jau ne visada galėjau stebėti, kaip sūnui sekasi“, – sakė M.Lukauskis.
Lukas gimė tuomet, kai jo tėvas pasiekė krepšininko karjeros viršūnę. Tais 2009-aisiais M.Lukauskis su Vilniaus „Lietuvos ryto“ komanda antrą kartą tapo LKL čempionu ir antrą sykį iškovojo Europos taurę. Įpusėjus liepai Lukauskiai tapo tėvais, o rudenį Mindaugas pradėjo legionieriaus kelią Prancūzijoje – Vilerbano ASVEL komandoje.
Paskui M.Lukauskis žaidė Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Turkijoje, kol 2013-aisiais vėl grįžo į Lietuvą. J.Lukauskienė net su kūdikio lopšyje gulinčiu pirmagimiu buvo aistringiausia vyro sirgalė. Ji ištikimai ėjo į kiekvienas rungtynes, kad palaikytų Mindaugą.
Krepšinis, o tiksliau sportas, juos suvedė. Jurgita Žiemelytė buvo Vilniaus „Ausmos“ komandos rankininkė. 1999 metais per Europos jaunimo vasaros olimpines dienas Esbjerge su Lietuvos merginų komanda Jurgita laimėjo bronzos medalį ir buvo išrinkta naudingiausia rinktinės žaidėja.
„Krepšininkai tais laikais pabendraudavo su rankininkėmis. Taip per kažkurį vakarėlį ir susipažinome“, – sakė Mindaugas.
Lukas augo matydamas, kaip žaidžia tėvas. Šoklus ir gana staigus M.Lukauskis aikštėje vis dėlto išsiskyrė ne tiek fiziniais duomenimis, kiek gudrumu. Varžovų derinius greitai perprantantis Mindaugas puldavo iš pasalų ir atimdavo kamuolį. M.Lukauskis visą karjerą garsėja kaip kamuolių vagis.
Pirmagimio Luko Mindaugas neskatino rinktis to paties kelio. L.Lukauskis pradėjo nuo teniso, paskui lankė futbolą, grįžo į tenisą, kol galiausiai panoro žaisti krepšinį.
Kai tada penkerių Lukas pravėrė Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijos duris, joje nebuvo tokio amžiaus grupės, tad Lukauskių sūnus sportavo su metais ar dvejais vyresniais berniukais.
Buvo sunku, bet L.Lukauskis atsilaikė, tad paskui buvo lengviau žaidžiant su bendraamžiais. Š.Marčiulionio akademijos neliko, bet krepšinio virusu užsikrėtęs Lukas ir toliau žaidžia. Tėvas neskuba vertinti vyriausio sūnaus gebėjimų aikštėje.
„Luko dar toks amžius, kai reikia daug mokytis ir semtis žinių iš kitų. Bet, žinoma, kaip krepšininkas jis turi gerų savybių, tobuliname nemažai dalykų. Kiek įmanoma, duodu ir fizinio pasirengimo pratimų iš savo patirties, ir kamuolio varymo.
Kol kas man dar sunku pasakyti, koks Lukas aikštėje, bet, kiek mačiau, sūnus yra komandinis žaidėjas. Net emocinis lyderis. Kol kas jis nėra lyderis pagal kūno sudėjimą ar fizines savybes, bet turi kitų privalumų“, – teigė M.Lukauskis.
Ilgametis profesionalus krepšininkas puikiai žino, jog vieną dieną gali būti emocinis lyderis, o kitą – jau nebe, tad ir sūnui nuolat kala į galvą, kad norint ko nors pasiekti reikia įdėti daug pastangų.
„Lukas dirba. Pats ne viską matau, nes dažnai nebūnu namie, bet žmona papasakoja. Jis stengiasi ir nori tobulėti. Aš vaikystėje penkerius metus sirgau tik futbolu, kol vieną dieną viskas apsivertė ir nuėjau į krepšinį. O Lukas jau penkerius metus gyvena krepšiniu. Jau ir Jonas pradėjo su juo žaisti matydamas, kad brolis nepaleidžia iš rankų kamuolio“, – teigė M.Lukauskis.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
