Prie Lukauskių namo šalia Vilniaus saulėtomis dienomis burzgia žoliapjovė. Šiltnamyje, kurį pernai per karantiną savo rankomis statė šeimos galva, auga pomidorai. Juos sėjo, retino, sodino taip pat M.Lukauskis su žmona.
„Šiaulių“ komandos puolėjas ką tik baigė dar vieną sezoną. Nors M.Lukauskiui prasidėjo atostogos, per jas ilsisi tik kamuolys.
Ilgaamžis krepšininkas nesėdi sudėjęs rankų, o krapštosi prie buities darbų: pjauna žolę, laisto pomidorus, rūpinasi sūnumis, kuriems sezono metu turėjo per mažai laiko, ant atviros ugnies kepsninėje gamina maistą – kone kiekvienam šeimos nariui skirtingą, mat Jurgita Lukauskienė (38 m.) nevalgo mėsos, vyresnieji sūnūs kratosi daržovių.
„Tik mažasis šaunuolis – valgo viską, kaip ir aš“, – juokėsi Mindaugas.
Ketvirtį amžiaus profesionaliai krepšinį žaidžiantis puolėjas dirba mėgstamą darbą, raško LKL rekordus, kurių pats pernelyg nesureikšmina, bet kiekvienas naujas laimėjimas vis tiek paglosto širdį. Baigiantis šiam LKL sezonui M.Lukauskis tapo rezultatyviausiu visų laikų lygos krepšininku (5656 taškai), dar anksčiau jis tapo pirmas pagal sužaistas rungtynes (668) ir minutes (15 449), perimtus kamuolius (1055), atliktus rezultatyvius perdavimus (1352). Jam reikia tik pradėti ateinantį sezoną ir taps vyriausiu visų laikų LKL žaidėju.
Tiesa, šis sezonas Mindaugui baigėsi ne taip, kaip jis pats norėjo – į „Šiaulių“ komandą įsisuko koronavirusas, o juo užsikrėtė ir veteranas. Per ketvirtfinalio seriją, kurią „Šiauliai“ 0:2 pralaimėjo Vilniaus „Rytui“, M.Lukauskis aikštėje nepasirodė.
Ne apie tokį sezono finišą Mindaugas svajojo. Juolab kad, nors ir būdamas vyriausias visoje lygoje, išvengė sudėtingų traumų ir galėjo žaisti visu pajėgumu.
„Krepšinis man yra malonumas. Darau tai, kas patinka, ir už tai dar gaunu atlyginimą. Ar gali būti geriau? Tačiau vaikai ir apskritai šeima man visada bus pirmoje vietoje. Būti tėčiu – milžiniška atsakomybė ir ne ką mažesnis malonumas. Krepšinyje tenka atlaikyti didelį fizinį krūvį, bet su trimis berniukais irgi nėra lengva“, – sakė buvęs Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narys.
Lukauskių šeimoje auga vienuolikametis Lukas, ketverių Jonas ir pusantrų metų Pijus. Gimus pagrandukui M.Lukauskis ypač skaudžiai pajuto, ką reiškia nuolat išsiskirti su artimiausiais. Pastaruosius trejus metus krepšininkas gyveno lyg studentas, į nuomojamą būstą atsivežęs tik būtiniausius daiktus.
„Kai gimė vyresnieji sūnūs, visa šeima buvome drauge – užsienyje arba Vilniuje. Tad mačiau Luko ir Jono pirmuosius žingsnius, girdėjau pirmuosius ištartus žodžius. Kai susilaukėme Pijaus, žaidžiau Prienuose arba Šiauliuose, tad tekdavo išsiskirti ilgesniam laikui. Ypač iš Šiaulių grįžti pavykdavo ne taip dažnai, nes atstumas didesnis.
Tad ir pats jaučiu, ir iš šeimos jausdavau, kokie sunkūs tie išsiskyrimai – atskirai praleistas laikas jau ima trukdyti. Vaikams reikia tėčio, o man norisi matyti, kaip sūnūs auga. Nesvarbu, kada grįždavau prieš laisvadienį – kad ir vidurnaktį, Jonas visada manęs sulaukdavo“, – pasakojo M.Lukauskis.
Lukauskių vyriausias sūnus Lukas Vilniaus krepšinio mokykloje lanko Tomo Tarasevičiaus treniruotes.
Toje grupėje – kone vien krepšininkų vaikai. Be L.Lukauskio, treniruotes lanko Roberto Javtoko, Kšištofo Lavrinovičiaus, Povilo Čukino, Kęstučio Marčiulionio, Ramūno Šiškausko, Vitos Kuktienės, Algio Buivydo sūnūs. Anksčiau komandoje dar buvo ir Justo Sinicos sūnus, tačiau dabar krepšininkas žaidžia Prancūzijoje, į kurią išvyko su šeima.
„Pandemija ir dėl jos paskelbtas karantinas viską kiek sujaukė – kurį laiką Lukas negalėjo treniruotis, nebuvo rungtynių. Tačiau kai karantinas tapo švelnesnis, jau ne visada galėjau stebėti, kaip sūnui sekasi“, – sakė M.Lukauskis.
Lukas gimė tuomet, kai jo tėvas pasiekė krepšininko karjeros viršūnę. Tais 2009-aisiais M.Lukauskis su Vilniaus „Lietuvos ryto“ komanda antrą kartą tapo LKL čempionu ir antrą sykį iškovojo Europos taurę. Įpusėjus liepai Lukauskiai tapo tėvais, o rudenį Mindaugas pradėjo legionieriaus kelią Prancūzijoje – Vilerbano ASVEL komandoje.
Paskui M.Lukauskis žaidė Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Turkijoje, kol 2013-aisiais vėl grįžo į Lietuvą. J.Lukauskienė net su kūdikio lopšyje gulinčiu pirmagimiu buvo aistringiausia vyro sirgalė. Ji ištikimai ėjo į kiekvienas rungtynes, kad palaikytų Mindaugą.
Krepšinis, o tiksliau sportas, juos suvedė. Jurgita Žiemelytė buvo Vilniaus „Ausmos“ komandos rankininkė. 1999 metais per Europos jaunimo vasaros olimpines dienas Esbjerge su Lietuvos merginų komanda Jurgita laimėjo bronzos medalį ir buvo išrinkta naudingiausia rinktinės žaidėja.
„Krepšininkai tais laikais pabendraudavo su rankininkėmis. Taip per kažkurį vakarėlį ir susipažinome“, – sakė Mindaugas.
Lukas augo matydamas, kaip žaidžia tėvas. Šoklus ir gana staigus M.Lukauskis aikštėje vis dėlto išsiskyrė ne tiek fiziniais duomenimis, kiek gudrumu. Varžovų derinius greitai perprantantis Mindaugas puldavo iš pasalų ir atimdavo kamuolį. M.Lukauskis visą karjerą garsėja kaip kamuolių vagis.
Pirmagimio Luko Mindaugas neskatino rinktis to paties kelio. L.Lukauskis pradėjo nuo teniso, paskui lankė futbolą, grįžo į tenisą, kol galiausiai panoro žaisti krepšinį.
Kai tada penkerių Lukas pravėrė Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijos duris, joje nebuvo tokio amžiaus grupės, tad Lukauskių sūnus sportavo su metais ar dvejais vyresniais berniukais.
Buvo sunku, bet L.Lukauskis atsilaikė, tad paskui buvo lengviau žaidžiant su bendraamžiais. Š.Marčiulionio akademijos neliko, bet krepšinio virusu užsikrėtęs Lukas ir toliau žaidžia. Tėvas neskuba vertinti vyriausio sūnaus gebėjimų aikštėje.
„Luko dar toks amžius, kai reikia daug mokytis ir semtis žinių iš kitų. Bet, žinoma, kaip krepšininkas jis turi gerų savybių, tobuliname nemažai dalykų. Kiek įmanoma, duodu ir fizinio pasirengimo pratimų iš savo patirties, ir kamuolio varymo.
Kol kas man dar sunku pasakyti, koks Lukas aikštėje, bet, kiek mačiau, sūnus yra komandinis žaidėjas. Net emocinis lyderis. Kol kas jis nėra lyderis pagal kūno sudėjimą ar fizines savybes, bet turi kitų privalumų“, – teigė M.Lukauskis.
Ilgametis profesionalus krepšininkas puikiai žino, jog vieną dieną gali būti emocinis lyderis, o kitą – jau nebe, tad ir sūnui nuolat kala į galvą, kad norint ko nors pasiekti reikia įdėti daug pastangų.
„Lukas dirba. Pats ne viską matau, nes dažnai nebūnu namie, bet žmona papasakoja. Jis stengiasi ir nori tobulėti. Aš vaikystėje penkerius metus sirgau tik futbolu, kol vieną dieną viskas apsivertė ir nuėjau į krepšinį. O Lukas jau penkerius metus gyvena krepšiniu. Jau ir Jonas pradėjo su juo žaisti matydamas, kad brolis nepaleidžia iš rankų kamuolio“, – teigė M.Lukauskis.
Dar prieš gerus metus Mindaugas su Jurgita kalbėjosi, kad iš vidurinėlio Jono krepšininko nebus, nes jo smulkus sudėjimas, nedidelė plaštaka ir trumpi rankų pirštai krepšiniui atrodo visai netinkami.
Anksčiau ir pats Jonas krepšiniu ne itin domėjosi, bet jau koks pusmetis ir vienas mėto kamuolį, ir su broliu išeina pamėtyti į lauke kabantį krepšį. Vidurinėlis krepšinį mėgsta ir žiūrėti – ne tik stebėdavo visas tėvo rungtynes, bet ir vakare prieš miegą vietoj vaikiško filmuko dažnai įsijungia krepšinį.
„Sunku pasakyti, ar bus iš jo krepšininkas, bet krepšiniu Jonas dabar labai domisi, nors kiek anksčiau labai norėjo žaisti futbolą, tik dar buvo per mažas“, – pasakojo M.Lukauskis.
Pats Mindaugas krepšinio kamuolio iš rankų nepaleidžia jau daugiau kaip tris dešimtmečius, kai margą futbolo kamuolį iškeitė į oranžinį, ir šiuo žaidimu vis dar mėgaujasi taip pat, kaip vaikystėje. Jis neneigia, kad norėtų tapti vyriausiu visų laikų LKL žaidėju, tad visai realu, jog ateinantį sezoną vėl žais kurioje nors lygos komandoje.
Tačiau laikrodis tiksi, ir M.Lukauskis supranta, kad šią įspūdingą karjerą kada nors reikės baigti, todėl pasvarsto, kuo norėtų užsiimti ateityje.
Net ir nusivilkęs prakaitu permirkusius marškinėlius jis greičiausiai liktų krepšinyje kaip treneris. „Būčiau toks prie bjauresnių“, – kadaise prasitarė.
Šių žodžių, nors ir juokais pasakytų, Mindaugas neišsižada. Net laisvalaikiu dirbdamas su sūnumi Luku M.Lukauskis jam nenuolaidžiauja.
„Esu gana griežtas. Pasitaiko, kad pasipykstame. Būna, kad apsisuku ir išeinu, jei treniruodamasis sūnus pradeda maivytis. Su manimi nėra lengva, kaip ir man su Luku. Tačiau dažniausiai vis tiek randame bendrą kalbą“, – teigė M.Lukauskis.
Nors sezono metu sūnums negali skirti tiek laiko, kiek norėtų, krepšininkas bando atsigriebti per laisvadienius ir atostogas.
Tiesa, jaunesniesiems sūnums jau neskaito pasakų prieš miegą, kaip vyresniajam, prie kurio lovos turėdavo sėdėti, kol jis užmigs. Mažieji įpratinti užmigti patys.
„Tačiau drauge pažaisti vis tiek reikia, – šypsojosi puolėjas. – Ir kitokių reikalų yra daugybė: nuvežti į mokyklą ir darželį, palydėti iki treniruotės, pasiimti. Vasarą, kai baigiasi sezonas, visi turime daugiau laiko, bet ir vaikai tai kieme duodasi, tai su draugais. Stengiuosi būti šalia, kiek įmanoma padrąsinti, padėti.“
Vis dėlto sezono metu vaikų priežiūros ir buities rūpesčiai gula ant J.Lukauskienės pečių. Veikli moteris ne tik prižiūri tris sūnus, palaiko tvarką namuose ir ūkyje, bet ir dirba. Vienos įmonės projektų vadovė minutės tikslumu planuoja laiką ir spėja visur. Tad būdamas namie M.Lukauskis stengiasi žmonai palengvinti naštą.
Krepšininkas nesikrato net juodžiausių darbų.
„Prie namo visada yra ką veikti. Kiek sugebu, tiek ką nors taisau ar remontuoju. Aš iš Panevėžio, tad, galima sakyti, kaimo vaikas, – juokėsi M.Lukauskis. – Kai pernai dėl karantino pusę sezono negalėjome žaisti, sugalvojome pasistatyti šiltnamį – pats jį rinkau. Iki rugsėjo pabaigos skynėme savus pomidorus ir salotas. Šiemet kitokias pomidorų veisles rinkomės, tad žiūrėsime, kas išeis.
Šalia namų – beržynėlis ir eglynėlis, čia Jurgita užveisė grybų: pagal receptą padarė tokį makalą ir palaistė žemę. Ir gamta davė lepšių, jau rinkome pačių sodintus raudonikius bei baravykus.“
Krepšininkas sukasi ne tik prie namo ar darže, bet ir prie kepsninės. Gyvendamas vienas jis buvo priverstas pats gamintis maistą, mat, rūpindamasis sveikata, atidžiai žiūri, ką deda į burną. Dar vaikystėje M.Lukauskis išmoko kepti picą – iš kaimynų nusižiūrėjo tešlos receptą, o tai, ką krauna ant picos pado, priklauso nuo nuotaikos.
Kazane – rytietiškame ketaus puode – ant laužo puolėjas verda kvapų plovą. Tačiau visą plovą valgo tik jis pats ir mažėlis Pijus. Jurgita išsirankioja mėsos gabaliukus, vyresnieji sūnūs – svogūnus ar kitas daržoves.
„Vasarą ant laužo gaminu išties daug. Bet tas gaminimas šeimai – šioks toks iššūkis, nes visi labai išrankūs“, – juokėsi M.Lukauskis.
Liepos 1-ąją Jurgita ir Mindaugas Lukauskiai švęs 15-ąsias vestuvių metines. Nors krepšininkas nelaiko savęs išskirtinai romantišku, jų santykiuose romantikos vis dėlto yra.
„Metinių tai tikrai nepamirštu“, – kvatojo M.Lukauskis. Tiesa, ilgesniems pokalbiams vakarais dažniausiai nelieka jėgų. Tenka atsisakyti susitikimų su draugais arba juos planuoti vasarą.
Tačiau toks profesionalaus krepšininko gyvenimas – ir savaitgaliai, ir vakarai sezono metu skirti rungtynėms arba treniruotėms.
„Žmona su tuo jau susitaikė. Net jei tapsiu treneriu, mažai kas keisis. Visi prie to jau pripratome, žinome, kad kitaip nebus. Kita vertus, gal dėl to ir sutariame, kad neturime laiko pyktis?“ – svarstė M.Lukauskis.
Puolėjas neneigia: vienišiaus gyvenimas jam pradeda trukdyti. Ne tiek svarbu tai, kad tenka gyventi kone ant lagaminų, vienam tvarkytis nuomojamame bute ar pačiam gamintis vakarienę. Labiausiai slegia nuolatiniai išsiskyrimai su pačiais artimiausiais.
„Ar aš nebenoriu žaisti? Ne, aš noriu. Man patinka tai daryti. O jei kūnas leidžia, kodėl gi ne? Bet tai, kad daugiau būnu vienas nei su šeima, man jau nepatinka: nemažai praleidžiu savo vaikų gyvenime, nematau, kaip jie auga. Ir vaikams manęs trūksta. Tas jų laukimas ir nuolatiniai klausimai, kada grįšiu, jau skaudina“, – prisipažino M.Lukauskis.
Tačiau krepšinis jam vis dar toks pat svarbus ir mėgstamas kaip ir profesionalo karjeros pradžioje prieš 25 metus, kai tuomet 17-metis paauglys tapo garsiausios gimtojo Panevėžio komandos „Kalnapilis“ žaidėju.
Žinoma, per tą laiką pasitaikė ir nuopuolių, ir akimirkų, kai į kamuolį net negalėjo žiūrėti.
Žaisdamas krepšinį jis visuomet svajojo apsivilkti garsiausios šalies komandos – Lietuvos rinktinės marškinėlius. 2005 metais M.Lukauskis pagaliau į ją pateko ir buvo vienas iš šešių rinktinės debiutantų per Europos čempionatą Serbijoje ir Juodkalnijoje. Nors degė noru laimėti, lietuviai vis dėlto suklupo ketvirtfinalyje rungtyniaudami su prancūzais.
Tai buvo vienintelis Lietuvos rinktinės pralaimėjimas tame čempionate, nes jį lietuviai baigė pergalėmis prieš Rusiją ir Slovėniją. Tačiau ta nesėkmė užkirto kelią medalių link.
Per žingsnį nuo medalio su Lietuvos rinktine M.Lukauskis buvo ir 2008 metais Pekino olimpinėse žaidynėse. Tąsyk mažajame finale su Argentina nepavyko iškovoti olimpinės bronzos.
Rinktinei parduotos vasaros M.Lukauskiui buvo svarbios emociškai – atstovauti savo šaliai yra nepamatuojama garbė. Tačiau be perstojo treniruojantis išsekdavo kūnas ir smegenys. Po sunkaus sezono klube ir vasarą tekdavo leisti treniruojantis ar rungtyniaujant.
„Po pirmųjų metų rinktinėje, jei tik turėdavau galimybę, įpratau bent mėnesiui atsijungti ir kamuolio visiškai neimdavau į rankas. Susitinkame su draugais, jie siūlo pažaisti mėtant į krepšį. Sakau: „Žaiskite, bet be manęs.“
Būdavo net bloga, kai tekdavo varyti be poilsio. Juk nežaidi tik tam, kad žaistum, visur eidavau kovoti ir laimėti. Tai sekino ir psichologiškai. Dabar vasarą jau turiu atostogų, tad trumpam pamirštu krepšinį, o po kurio laiko jaučiu, kad jo pasiilgau“, – pasakojo M.Lukauskis.
Per tuos kelis dešimtmečius krepšinyje Mindaugas taip ir nepasisotino pergalėmis. Į aikštę iki šiol jis žengia trokšdamas laimėti ir atiduoti visas jėgas.
„Žinoma, nelengva susitaikyti su pralaimėjimais, nes tai nėra tik dar vienos nesėkmingos rungtynės. Iki jų beprotiškai dirbi per treniruotes. Sunkiausia, kai, atrodo, varžovas parankus ir galėtum jį įveikti, bet nepasiseka. Bet jei dirbi iš širdies, anksčiau ar vėliau vis tiek laimėsi“, – įsitikinęs M.Lukauskis.
Net būdamas veteranas aikštėje jis dirba netausodamas savęs. Kaip veteranas gauna šiek tiek daugiau poilsio, bet to nelaiko privilegija – tiesiog jo kūnui dabar reikia daugiau laiko atsigauti po krūvio nei jaunystėje. Tačiau dažną laisvą pusdienį Mindaugas vis tiek leidžia salėje mėtydamas į krepšį.
M.Lukauskis juokėsi, kad jo rankos kelis dešimtmečius diena po dienos daro tą patį, – valdo kamuolį. Tad treniruoti metimo jau nereikia. Tačiau laiką leisti salėje smagiau, nei trintis tuščiame nuomojamame bute.
„O kas man iš to, jei lovoje vartysiuosi? – nuoširdžiai klausė. – Jei laisvas tik pusdienis, vis tiek negaliu grįžti namo pas šeimą, tad mieliau einu pamėtyti.“
Tvirtas kūnas kol kas nesiunčia signalų sustoti.
„Tpfu, tpfu, tpfu, bet kūnas dar leidžia žaisti, – prietaringai nusispjovė M.Lukauskis. – Traumų nėra, tik kokie menki pasukimai ar patempimai, bet tai – tik smulkmenos, kurių per karjerą buvo nesuskaičiuojama galybė. Kita vertus, aikštėje svarbu ne tik fiziniai duomenys – ir galva. Esu pakankamai patyręs, kad staigiai priimčiau sprendimą, kur būtina bėgti, o kur ne, kur galima pagudrauti, o kada net pasimuliuoti. Jau visai kitaip nei jaunystėje nuspėju situacijas aikštėje, tad jei jaučiu, kad privalau atsikvėpti, rasiu būdų tai padaryti.“
Jeigu pradės ateinantį LKL sezoną, M.Lukauskis taps vyriausiu visų laikų lygos krepšininku. Ilgą laiką buvo manoma, kad šis titulas priklauso Rolandui Skaisgiriui, kuris paskutines karjeros rungtynes žaidė būdamas 40 metų 9 mėnesių ir 1 dienos amžiaus.
Prieš kelerius metus LKL patikslino, kad titulas vis dėlto priklauso Algimantui Paviloniui, kuris paskutines rungtynes lygoje žaidė 42 metų 3 mėnesių ir 15 dienų amžiaus. Jei ateinantis LKL sezonas prasidės įpusėjus rugsėjui, o M.Lukauskis sužais bent vienas rungtynes, jis pranoks buvusį Lietuvos krepšinio federacijos prezidentą.
„Nesivaikau šio rekordo, bet jei tik bus galimybė, bandysiu jį pasiekti“, – sakė M.Lukauskis.
Sūnaus kelią krepšinyje įdėmiai stebi jo tėvas Eduardas. Greičiausiai būtent tėvo genai lėmė, kad Mindaugas pasirinko krepšininko duoną.
E.Lukauskis – buvęs Vilniaus „Statybos“ žaidėjas – kone iki pat pensijos gyveno krepšiniu. Jis buvo vienas aistringiausių sūnaus sirgalių, o pats, kol kojos leido, teisėjavo mėgėjų varžybose.
70 metų E.Lukauskis dabar vaikšto su ramentais, mat prieš septynerius metus teko amputuoti dešinę koją.
„Tėčiui teko keisti klubo sąnarį. Po kiek laiko operacija buvo atlikta antrą kartą, tačiau dirbtinis sąnarys vis išnirdavo. Matyt, per tas operacijas ir įsimetė auksinis stafilokokas – pavojinga bakterija. Koja pamėlynavo, žaizdos ėmė negyti, tad teko priimti sunkų sprendimą atsisveikinti su koja. Tėtis dar bandė vaikščioti su protezu, bet jis buvo nepatogus, trindavo, tad dabar vaikšto su ramentais“, – pasakojo M.Lukauskis.
Krepšininkas neneigia, kad kojos problemų jo tėvas įgijo greičiausiai dėl didelių krūvių aikštėje. Tačiau paties Mindaugo nepersekioja baimė patirti tėvo likimą.
„Kai tėtis žaidė, viskas buvo kitaip – ir medicina, ir krepšininkų priežiūra. Dabartinė medicina daug pažangesnė. Kita vertus, ir tėtis neklausė, kad reikia sustoti, toliau sportavo ir dėvėjo sąnarį“, – neslėpė M.Lukauskis.
Kiekvienas savo gyvenime, jei tik galėtų, matyt, norėtų ką nors pakeisti. Mindaugo tėvas labiau paisytų medikų nurodymų, pats M.Lukauskis daugiau laiko skirtų šeimai, dažniau leistų vakarus su trimis nenuoramomis sūnumis. Tačiau, kad ir kaip būtų apmaudu dėl per greitai bėgančio laiko, vyriausias LKL žaidėjas nesigaili nė dėl vienos akimirkos, kurią praleido aikštėje.
