Jam džiugu, kai važiuoja savo elektriniu vežimėliu („tokiu, kaip Seimo nario Justo Džiugelio“) per pušyną šalia Talkšos ežero, o jo globėja ir artimiausia draugė Onutė eina šalia. Džiugu, kai aplanko artimieji arba draugai ar bent pasišneka su jais telefonu (vyras tegali šiek tiek pajudinti kairę ranką, bet telefonu ir kompiuteriu naudotis įgudo). Džiugu ir tomis dienomis, kai nejaučia skausmo, mat kartais sugriebia nugaros skausmai.
Prieš gerą dešimtmetį Mečislovas gyveno Airijoje su žmona Lina. Buvo ten sėkmingai įsikūrę ir abu dirbo medicinos klinikoje – jo žmona medikė klinikai vadovavo, o vyras buvo vadybininkas. Tada jis negalėjo nė pagalvoti, kad artimiausiu metu neteks ir žmonos, ir sveikatos, ir Lietuvoje turėtų namų.
Žmona, išvažiavusi į Lietuvą aplankyti savo mamos, netikėtai mirė, ištikus širdies smūgiui. Mečislovas iki tol nesusimąstydavo, kad gali jos netekti – juk jai tebuvo 59-eri.
Airijoje buvusią kliniką, jos vadovei mirus, teko uždaryti, patalpų nuomos atsisakyti. Prie klinikos įrengtame bute jie su žmona iki tol ir gyveno. Vaikų judu neturėjo.
Tada Mečislovas nutarė kreiptis į airiškas atsakingas institucijas dėl socialinio būsto skyrimo. Pateikė reikiamus dokumentus, užpildė anketą ir turėjo netrukus butą gauti, tačiau vienas iš reikalavimų buvo neturėti nekilnojamojo turto ne tik Airijoje, bet ir kitose šalyse, o jie su žmona nuo seno turėjo namus Birštone, kuriuose seniau ir gyveno.
„Gali būti, kad nukentėjau per savo godumą. Paprašiau brolio Jono, su kuriuo iki tol puikiai sutarėme, kad padėtų man namus Birštone parduoti. Jis pažadėjo, kad pagelbės, namus jam perrašiau, o po to nei jų, nei pinigų nemačiau“,- pasakojo Mečislovas.
Gal viskas būtų susiklostę kitaip, bet netrukus po šio susitarimo įvyko nelaimė, po kurios Mečislovui prireikė dar didesnės brolio pagalbos, pasibaigusios jų ginčais ir ryšių nutraukimu.
Nelaimė įvyko prieš pat pašnekovo žmonos mirties metines. Grįžo jų paminėti į Lietuvą, nakvojo pas brolį buvusiuose tėvų namuose antrame aukšte. Neslepia, kad buvo kiek išgėręs. Lipdamas laiptais griuvo nuo jų ir patyrė trečio bei penkto kaklo slankstelių traumas.
„Metines minėjau ligoninėje. Mane operavo, o netrukus suvokiau, kad daugiau vaikščioti man nebelemta“, – konstatavo Mečislovas, per dešimtį metų susitaikęs su tuo, kad ne tik nevaikšto, bet ir rankų beveik nevaldo.
Su juo bendraujant susidaro įspūdis, kad dar labiau, nei dėl prarastos sveikatos, jam apmaudu dėl nesusiklosčiusių santykių su broliu.
„Po penkių mėnesių, po gydymo ir reabilitacijos sugrįžau į tėvų namus, į tėvų kambarėlį. Iš karto su Jonu sutarėme, kad už mano globą ir slaugą jis kiekvieną mėnesį pasiima mano pensiją ir slaugos išmoką, viso virš 900 litų per mėnesį. Kitas išlaidas apmokėdavau iš savo santaupų. Jis nė nekalbėjo apie tai, kad ketina grąžinti man pinigus už jam perleistus namus Birštone. Kai rimtai apie tai užklausiau, pasakė, kad man, invalidui, nieko nereika“, – dėstė Mečislovas.
Laikui bėgant, kaip pasakoja pašnekovas, jo brolis Jonas paskaičiavo, kad 900 litų per mėnesį yra per mažai už slaugą, kad reikia pridėti pinigėlių. Parodė savo skaičiavimo išklotinę. „Tuomet aš jo paprašiau, kad parduotų mano namus ir žemės sklypą Birštone ir nupirktų man būstą atskirai. Jis į mano prašymą dėmesio nekreipė, tik vis prašydavo pinigų, tai traktoriukui, tai remontui ir t.t. Taip išviliojo virš septynių tūkstančių eurų. Taip jis naudojosi mano neįgalumu ir bejėgiškumu“, – dėstė Mečislovas.
Laimę rado internete
Pasak pašnekovo, jei būtų likęs toliau gyventi su broliu, gal dabar jau būtų „ir šaukštą padėjęs“, bet, laimei, surado išsigelbėjimą – šiaulietę Onutę, kuri sutiko jį slaugyti. Ją tiesiog susirado internete.
„Man visi sakė, kad sugalvojau nesąmonę – išvažiuoju į kitą miestą pas nepažįstamą moterį, man tikrai blogai baigsis. Bet štai ji manimi rūpinasi jau penkerius metus, ir viskas gerai, ji man – ne tik slaugytoja ir pagalbininkė, bet ir pats artimiausias žmogus“, – sakė Mečislovas.
Pradžioje jis Šiauliuose nuomojosi butą, o vėliau Onutė pardavė savo turėtą butą ketvirtame aukšte, įsigijo būstą pirmame aukšte ir apsigyveno kartu. Savivaldybė padėjo įsirengti pandusą, taigi vyras pats elektriniu vežimėliu gali išvažiuoti į lauką ir vėl džiaugiasi gyvenimu.
Tik dėl brolio skriaudos vis graužia širdį – juk per jį, pasak Mečislovo, ne tik neteko namų Birštone, bet ir neatgavo daiktų, net ir savo inžinieriaus diplomo, kuris broliui visai nereikalingas, o jam labai brangus.
Pasakodamas savo istoriją Mečislovas labiausiai nori perspėti žmones, kad tie pernelyg nepasitikėtų net artimiausiais žmonėmis, nes ir šie gali jais pasinaudoti, kaip nutiko jam: „Buvome draugiška, vienas kitu pasitikinti šeima. Draugiškai susirinkdavome į tėvų namus kartu švęsti švenčių, nelaimėje kartu liūdėdavome. Dabar, deja, viso šito nebėra, nebeliko...“
Brolis: „Nebeturiu sveikatos ginčytis“
Lrytas.lt paprašė atsakyti į Mečislovo kaltinimus jo brolio Jono. Šis sakė: „Jau nebeturiu sveikatos atsakinėti į jo nesibaigiančius kaltinimus ir skundus, viskas jam visada blogai, visko jis prisigalvoja. Juo mes su žmona tikrai rūpinomės, slaugėme, o jis, kai pradėjo judinti ranką ir ėmė internete ieškoti mergų, mus dėl visko apkaltino ir įžeidė mano žmoną. Ir dabar nesiliauja visiems mus skųsti ir drabstyti purvais. Mano paties sveikata silpna, žmoną jau pernai palaidojau, o kai apie Miečkos kaltinimus pagalvoju, tai širdis baladotis pradeda.“
