Fiziku netapęs aktorius Regimantas Adomaitis suprojektavo du namus

Aktoriaus Regimanto Adomaičio (84 m.) vasaros rezidencija – rąstų namas Labanoro girios pašonėje. Baigęs karjerą Lietuvos teatro ir kino legenda vasaras leidžia sodyboje stebėdamas paukščių ir augalų gyvenimą, galvodamas apie žmogaus atėjimą į šį pasaulį ir išėjimą į kitą karalystę. Nutraukęs onkologinį gydymą Regimantas džiaugiasi šia diena ir sako: „Kaip Dievas norės, taip ir bus.“

R.Adomaičio sodyboje yra avilių, tačiau bitininkyste jis neužsiima. Tvarkytis su bitėmis padeda netoliese gyvenantis žmogus.<br>V.Skaraičio nuotr.
R.Adomaičio sodyboje yra avilių, tačiau bitininkyste jis neužsiima. Tvarkytis su bitėmis padeda netoliese gyvenantis žmogus.<br>V.Skaraičio nuotr.
Rąstų namą suprojektavo pats šeimininkas – aktoriaus diplomą turintis R.Adomaitis.<br>V.Skaraičio nuotr.
Rąstų namą suprojektavo pats šeimininkas – aktoriaus diplomą turintis R.Adomaitis.<br>V.Skaraičio nuotr.
Rąstų namą suprojektavo pats šeimininkas – aktoriaus diplomą turintis R.Adomaitis.<br>V.Skaraičio nuotr.
Rąstų namą suprojektavo pats šeimininkas – aktoriaus diplomą turintis R.Adomaitis.<br>V.Skaraičio nuotr.
V.Skaraičio nuotr.
V.Skaraičio nuotr.
Pirtį ant upelio kranto pastatė Regimanto uošvis.<br>V.Skaraičio nuotr.
Pirtį ant upelio kranto pastatė Regimanto uošvis.<br>V.Skaraičio nuotr.
R.Adomaičio sodyboje yra avilių, tačiau bitininkyste jis neužsiima. Tvarkytis su bitėmis padeda netoliese gyvenantis žmogus.<br>V.Skaraičio nuotr.
R.Adomaičio sodyboje yra avilių, tačiau bitininkyste jis neužsiima. Tvarkytis su bitėmis padeda netoliese gyvenantis žmogus.<br>V.Skaraičio nuotr.
Pro sodybą vinguriuojantį upelį aktorius vadina neįtikėtinai – Rio Grande.<br>V.Skaraičio nuotr.
Pro sodybą vinguriuojantį upelį aktorius vadina neįtikėtinai – Rio Grande.<br>V.Skaraičio nuotr.
Židinio kambaryje – išskirtiniu grožiu apdovanotos R.Adomaičio jau šviesaus atminimo žmonos E.Bajorytės fotografija.<br>V.Skaraičio nuotr.
Židinio kambaryje – išskirtiniu grožiu apdovanotos R.Adomaičio jau šviesaus atminimo žmonos E.Bajorytės fotografija.<br>V.Skaraičio nuotr.
Židinio kambaryje – išskirtiniu grožiu apdovanotos R.Adomaičio jau šviesaus atminimo žmonos E.Bajorytės fotografija.<br>V.Skaraičio nuotr.
Židinio kambaryje – išskirtiniu grožiu apdovanotos R.Adomaičio jau šviesaus atminimo žmonos E.Bajorytės fotografija.<br>V.Skaraičio nuotr.
Virtuvės sieną puošia R.Adomaičio marčios Eglės fotografijos.<br>V.Skaraičio nuotr.
Virtuvės sieną puošia R.Adomaičio marčios Eglės fotografijos.<br>V.Skaraičio nuotr.
Viduje netrūksta jaukių kampelių.<br>V.Skaraičio nuotr.
Viduje netrūksta jaukių kampelių.<br>V.Skaraičio nuotr.
Viduje netrūksta jaukių kampelių.<br>V.Skaraičio nuotr.
Viduje netrūksta jaukių kampelių.<br>V.Skaraičio nuotr.
Viduje netrūksta jaukių kampelių.<br>V.Skaraičio nuotr.
Viduje netrūksta jaukių kampelių.<br>V.Skaraičio nuotr.
Viduje netrūksta jaukių kampelių.<br>V.Skaraičio nuotr.
Viduje netrūksta jaukių kampelių.<br>V.Skaraičio nuotr.
Viduje netrūksta jaukių kampelių.<br>V.Skaraičio nuotr.
Viduje netrūksta jaukių kampelių.<br>V.Skaraičio nuotr.
Viduje netrūksta jaukių kampelių.<br>V.Skaraičio nuotr.
Viduje netrūksta jaukių kampelių.<br>V.Skaraičio nuotr.
Viduje netrūksta jaukių kampelių.<br>V.Skaraičio nuotr.
Viduje netrūksta jaukių kampelių.<br>V.Skaraičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (17)

Lrytas.lt

Aug 22, 2021, 8:35 PM

Jaunystėje, kai Holivudo aktoriams nei grožiu, nei talentu nenusileidžiantis R.Adomaitis ypač daug filmavosi, atsigauti po darbų važiuodavo į sodybą netoli Molėtų, prie Želvos ežero.

Vaikštant po ypač gražioje vietoje įkurtą sodybą kaip miražas pro akis pralėkė filmai, kuriuose jis vaidino: „Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmai“, „Tas saldus žodis – laisvė“, „Kentaurai“, „Karalius Lyras“, „Velnio nuotaka“, „Sadūto tūto“ – stulbinanti išvaizda, aštrus protas, išskirtinis balsas, kuris ir dabar beveik toks pat, kurį atpažinsi iš daugelio kitų balsų. Tik Regimantas jau sunkiai vaikšto, nes skauda kojas ir daug ką yra primiršęs.

Režisieriai išvaizdų, aukšto ūgio lietuvių aktorių vertino ir dažnai kvietė filmuotis. Jis filmuodavosi ne tik Lietuvos, bet ir „Lenfilm“, „Mosfilm“, Odesos bei kitose kino studijose, taip pat ir užsienyje. Nors grįžęs iš filmavimų laisvo laiko aktorius kartais turėdavo dieną, o kartais – tik pusdienį, vis tiek lėkdavo į sodybą ir šokdavo į ežerą. Adomaičiai nemėgo važiuoti ilsėtis į Palangą.

Sodyboje visas vasaras leisdavo ir jo jau šviesaus atminimo žmona aktorė ir vokalistė Eugenija Bajorytė ir trys sūnūs: Vytautas (48 m.), Gediminas (44 m.), Mindaugas (40 m.). Čia jie užaugo. Kai Regimantui darbų sumažėjo, sodyboje juodu su Eugenija praleisdavo laisvas dienas visais metų laikais.

Baigęs kino ir teatro aktoriaus karjerą vasarą R.Adomaitis visada gyvena sodyboje.

Rąstų name – atviros erdvės, įžengęs į jį jautiesi laisvai, nesuvaržytas. Židinio kambaryje ant sienos – išskirtiniu grožiu apdovanotos jo žmonos Eugenijos fotografija.

„Jau dešimt metų, kai Eugenijos neturiu“, – liūdnai tarė Regimantas, žvelgdamas į žmonos portretą.

Pro sodybą vinguriuojantį upelį aktorius vadina neįtikėtinai – Rio Grande. „Rio Grandė upė skiria Jungtines Amerikos Valstijas nuo Meksikos. Bet ji prasideda čia“, – rimtu veidu šmaikštavo R.Adomaitis, rodydamas upelį pro virtuvės langą.

Regimantas mus pavaišino šviežiais agurkais su medumi. Jo sodyboje stovi keli aviliai, tačiau užsiimti bitininkyste jis nemoka. Tvarkytis su bitėmis padeda netoliese gyvenantis žmogus, su kuriuo seniai susidraugavo.

„Jis – didelis bičių žinovas, turi daug avilių. Kai spiečių bitės ant vienos slyvos sukrovė, nuvažiavau pas jį: ką daryti? Jis atvažiavo, susėmė bites ir paragino ieškoti avilio. Radau avilį, jis suleido tą spiečių į avilį ir taip viskas prasidėjo.

Po to dar vienas spiečius kažkur įsimetė, tai pastačiau antrą avilį. Paskui aktorius Juozas Budraitis per jubiliejų padovanojo man avilį. Tai dabar kieme stovi trys aviliai“, – pasakojo R.Adomaitis.

Regimantas juokavo, kad sodyboje užveisė ir gluosnių plantaciją savo reikmėms. Kažkada, kai gyveno prie Mūšos, išmoko iš vytelių pinti bulvinius krepšius. Paskui šį darbą pratęsė čia.

Beveik kiekvieną savaitgalį sodyboje jį aplanko jauniausias sūnus Mindaugas su žmona Egle, rečiau – Vytautas su žmona. „Vaikams ir dabar čia patinka. Mindaugas, kaip ir aš, turi norą gyventi kaime. Aš esu pusiau kaimietis. Visa mano vaikystė prabėgo kaime prie Mūšos upės, už Pasvalio.

Tėvas buvo užtvenkęs Mūšą ir pastatęs vandens malūną. Bet vanduo dar prie vokiečių pragraužė tą užtvanką, malūną sugriovė. Liko stovėti pusė namo ant Mūšos kranto.

Matyt, tie prisiminimai man ir padiktavo įsikurti ant Rio Grandės kranto“, – dėstė R.Adomaitis.

Sūnus Gediminas, kuris gyvena Londone, vasaros pabaigoje planuoja tėvą aplankyti.

„Va, Clarice, Gedimino dukra, – su meile žvelgė Regimantas į savo anūkės fotografiją ant sienos. – Labai šauni mergytė, tiktai aš su ja negaliu susikalbėti, nes ji angliškai kalba. Jai – tik penkeri metukai. Nepaprastai šauni ir Gedimino partnerė Sophie, su ja kalbuosi prancūziškai.“

Kam anais laikais R.Adomaičiui prireikė tos sodybos? Juk jis nuolat filmuodavosi, važinėdavo iš vienos šalies į kitą, o grįžęs į Lietuvą vaidindavo teatre. Tada jis nuolat būdavo užsiėmęs.

„Juk vaikai augo mieste ant akmenų. O aš, kadangi esu kaimietis, labai norėjau, kad jie augtų ant žolės. Važinėjome, ieškojome sodybos ir kažkas ją prirodė. Mane sužavėjo vieta, upeliukas. Va, čia prasideda Labanoro giria“, – mostelėjo ranka R.Adomaitis į čia pat siūruojantį mišką.

Dar sovietmečiu toje vietoje stovėjo sutrūnijęs, sukiužęs namas. Viena jo pusė buvo apkalta lentelėmis. Regimantas pagalvojo, kad gal po lentelėmis dar kažkas gyvo yra. Kai nuplėšė tas lenteles, namas, galima sakyti, subyrėjo. Vienas jo galas buvo dar dūminės pirkios, tai galėdavai per sieną ranką prakišti. Grytelę jie nugriovė – viską reikėjo statyti iš naujo.

Kai Adomaičiai pradėjo čia kurtis, Eugenija pasikvietė savo tėvą. Pirmiausia jis pastatė pirtelę ir joje apsigyveno. Tada darbo ėmėsi ne tik aktoriaus mokslus baigęs, bet ir fiziką Vilniaus universitete krimtęs žentas R.Adomaitis – suprojektavo naują namą. Pastatyti jį padėjo Eugenijos tėvas. Jam su kaimo darbininkais pavyko suręsti erdvią rąstų trobą.

„Mano uošvis buvo labai darbštus žmogus, visų galų meistras: ir stalius, ir kalvis. Mokėjo su medžiu dirbti, į trobą sudėjo langus, lubas, grindis. Klėtyje yra jo palikimas – varstotas, įrankiai. Dabar Mindaugas visa tai perima“, – pasakojo Regimantas.

Tačiau įvyko nelaimė – gaisras.

„Gaila, kad tas namas, kurį uošvis statė, sudegė. Visai neblogas buvo namas. Šildymo rekonstrukciją dariau, meistrus pasikviečiau. Bet jie dūmtraukį per menkai izoliavo nuo lubų, ir namas užsidegė.

Bet mes pamėgome šitą vietą, mums tas upelis patiko, čia pat – ir ežeras. Ir pradėjome galvoti, ką daryti. Vienintelė mintis – reikia trobą atstatyti“, – tada nusprendė Adomaičiai.

Taip Regimantas sėdo prie antrojo namo projekto.

Antrąją trobą iš rąstų pastatė trys darbštūs broliai, kurie užsiima tokių namų statyba. Surentė tą namą savo dirbtuvėse, paskui išardė, tada atvežė į sodybą ir surinko. Adomaičiams liko sudėti langus, lubas, grindis, uždengti stogą.

Pagyrus, kad labai geras jo projektas, Regimantas kukliai sakė nežinąs, ar geras, bet būtent toks jam pasivaidenęs: „Kai ką čia patobulinau. Pirmojo namo prieangis buvo labai siauras. Padidinau, kad ir suolas tilptų. Sujungiau verandą su židinio kambariu, durų neįstačiau, sugalvojau plačias nišas.

Namo viduje yra tik trejos durys: į du miegamuosius ir į tualetą. Dabar gal taip ir neleistų statyti, gal reikėtų gauti tikrų architektų projektą. Mindaugas prie šio namo labai daug dirbo. Bet grindis ir aš dėjau.“

Regimanto darbas – nepamiršti palaistyti vazone žydinčios pelargonijos.

– Sekmadienio vakare vaikai grįžta į Vilnių. Ką veikiate sodyboje likęs vienas? Kokie apmąstymai sukasi galvoje? – paklausiau aktoriaus.

– Apie viską pagalvoju. Kad artėja mirtis, irgi pagalvoju, bet visai jos nesibaiminu. Mirtis, kaip ir gimimas, yra natūralus dalykas ir nėra čia ko baimintis.

Dažnai, oi, dažnai prisimenu Eugeniją. Turėjau puikią žmoną. Ji buvo pasigavusi hepatitą C, gal buvo užkrėsta ligoninėje. Bet laikėsi, neblogai tvarkėsi su ta liga. Tačiau vieną gražią dieną ta liga ją paguldė į patalą ir per savaitę ji iškeliavo.

– Sakoma: svarbiausia – užauginti vaiką, pastatyti namą, pasodinti medį. Ar pagalvojate apie savo sūnus – gimė, auginome, bet jie susikūrė savo gyvenimą ir čia nedažni svečiai? Ar dėl to neskauda širdies?

– Natūralu, kad jie susikūrė savo gyvenimą.

Mano marti Eglutė inkilą į medį įkėlė. Vieną dieną sėdėdamas prieangyje stebėjau paukščius, kaip jie lesina savo jauniklius. Skrenda ir skrenda kas kelios minutės, snape atneša kirminą ir juos pamaitina. Taip gražu buvo, visą dieną į juos žiūrėjau. Ir po kiek laiko – niekas nebeskrenda. Vadinasi, jau paukščiukai pabandė sparneliais pamosuoti, ir atia.

Taip ir vaikai – vieną gražią dieną purpt ir išskrenda. Taip turi būti, taip Dievo sutvarkyta. Ir liekame mes, seniai nukriošę, kuriems turbūt jau laikas keliauti į kitą karalystę.

Ir mano vyriausiojo, Vytauto, visi keturi vaikai kaip paukščiukai iš namų jau išskridę.

– Negi prisiminimai apie teatrą neaplanko šioje sodyboje?

– Būtų kvaila, juokinga sakyti, kad retkarčiais vis dar pagalvoju apie teatrą, nors jokių teatrinių ambicijų jau nebeturiu. Kartais kai ką per televizorių pamatau, bet man nelabai patinka. Na, koks dabar teatras – be žiūrovų?

Nors gydytojai Regimantui uždraudė rūkyti, jis vis tiek atsisėdęs prieangyje užplėšė cigaretę. Kažkada aktorius man yra pasakojęs, kad daugiau kaip prieš 10 metų jam buvo diagnozuotas prostatos vėžys.

Kokius septynerius aštuonerius, o gal ir daugiau metų R.Adomaitis važinėjo pas medikus į tuometį Vilniaus onkologijos institutą Santariškėse.

„Anksčiau kovojau su savo liga. Buvo spindulinis gydymas, buvo hormonų terapija. Bet kartą savęs paklausiau – o kam čia kovoti? Ir mečiau visus vaistus, visus tikrinimus, nebeinu pas gydytojus. Atsibodo man važinėti į tas Santariškes. Ir nebegeriu nuo vėžio vaistų. Gal dešimt metų juos gėriau. Bet vieną gražią dieną pagalvojau – kuriems velniams? Kaip Dievas norės, taip ir bus. Ir viską nutraukiau, mečiau. Ir dar vis kažkaip, kažkodėl esu gyvas“, – kalbėjo R.Adomaitis.

Gal jį gydo pati gamta – gal sodyboje jis atsigauna?

Į tai aktorius tik nusijuokė: „Nežinau, čia – jūsų interpretacija.“

Paskui paprašiau: pabandome nueiti iki pirtelės – tos, kurią kažkada pastatė jo uošvis. „Na, pabandome. Taip jūs mane galite ir į peklą nuvesti“, – juokėsi Regimantas.

Visai pro pat pirtį vinguriuoja tas gražusis upelis. Tiltą per jį padarė Mindaugas. Pereini juo ir po kelių minučių atsiduri ant Želvos ežero kranto. Kažkada Adomaičiai labai mėgo maudytis tame ežere.

Tačiau iš sodybos ežero nematyti, jį užstoja krūmai.

„Bet Rio Grandė pro čia prateka. Kažkada tą upelį taip praminiau, taip iki šiol ir liko“, – sakė aktorius R.Adomaitis, gražiajam upeliui suteikęs skambų pasaulyje žinomos upės vardą.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.