Margą kultūrą, egzotišką gamtą, aštrių valgių skonius ir ispanų kalbą perpratusi lietuvė Meksikos neplanuoja palikti – čia bus tiek, kiek jai bus gera. Šviesiaplaukė jau priprato ir prie praeivių dėmesio, tad tai nebėra taip įkyru.
Pasirodo, reikia nuo mažens svajoti ir suaugus svajonės išsipildo. O svajonės netgi gali neturėti nieko bendra nei su šalimi, kurioje gimei, nei su šeima, kurioje užaugai.
– Kaip atsidūrėte Meksikoje? – paklausiau S.Paltanavičiūtės.
– Apie Meksiką svajojau nuo vaikystės. Bet nenorėjau tik pakeliauti kelias savaites, ir tiek. Visada domėjausi jos kultūra, skaitydavau naujienas apie ją, klausydavau meksikietiškos muzikos, mokiausi kalbą. O kai jaučiausi pasirengusi, pradėjau ieškoti savanoriavimo galimybių. Taip ir pradėjau savo istoriją Meksikoje.
– Kiek laiko ir kokioje vietovėje gyvenate?
– Greitai čia minėsiu trejus metus. Gyvenu centrinėje Meksikos dalyje. Čia saugu ir ramu, puikus klimatas. Ne apie visas šalies vietas gali tą patį pasakyti.
Meksikoje man daug kas patinka – pradedant gražia gamta, turtinga ir įvairia kultūra, istorija, skaniu maistu, maloniais, optimistiškais ir puikiu humoro jausmu pasižyminčiais žmonėmis, uždegančia muzika. Galėčiau vardyti be galo.
– Ar tėvai jus lengvai išleido svetur? Per daug nenustebo, kad gyvenimą kuriate ne Lietuvoje?
– Juk esame suaugę žmonės. Anksčiau žmonės nuo 18 metų savarankiškai savo gyvenimą kurdavo, o šiais laikais jau būdamas ketvirtoje dešimtyje nuolat sulauki tokių klausimų.
Meksikoje yra taip pat, tik čia šeima labiau sulipusi, kartu dažnai gyvena kelios kartos, o pas tėvus liekama labai ilgai. Šeimoje vienas kitą palaikome, manau, tai labai svarbu. Abu mano tėvai biologai, aš taip pat, tik brolis kitu keliu pasuko.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
