Apie savo mokymąsi programuoti Justas pasakoja kaip apie visai paprastą dalyką. Paprastai konstatuoja ir faktą, kad prieš keletą dienų grįžo iš Japonijos paralimpinių žaidinių su bronzos medaliu – jį iškovojo kartu su Lietuvos golbolo rinktine. Vyrukas sako, kad yra užsispyręs, dirba, stengiasi, tad ir pavyksta savo tikslų pasiekti.
Iki 10 m. Justas matė puikiai, o tada po traumos paniro į tamsą. Jo tėtis turėjo medžio apdirbimo stakles, berniukas mėgino jomis meistrauti. Staiga viena detalė atitrūko ir trenkė tiesiai į akis.
„Pakako vieno spragtelėjimo“, – konstatavo Justas. Medikams jo regėjimo išgelbėti nepavyko.
Ar buvo labai sunku susitaikyti su tuo, kad niekada nebematys? „Ko gero, suaugusiam su tokiu dalyku susitaikyti būtų sunkiau, o aš, vaikas, labai smarkiai neišgyvenau ir gan greitai apsipratau. Ko gero, sunkiau buvo apsiprasti su tuo, kad teko išvykti gyventi į Vilnių, į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių mokyklą, ir išmokti gyventi be šeimos. Namo grįždavau tik savaitgaliais, ir tai kas dvi tris savaites. Na, bet ir prie to pripratau“, – sakė iki tol Joniškyje gyvenęs ir sostinės nematęs Justas.
Mokykloje nuo 6 klasės jis ir pradėjo žaisti golbolą (aklųjų ir silpnaregių riedulį) – pradžioje mėgėjiškai, o vėliau buvo pakviestas į Lietuvos rinktinę ir ėmė sportuoti rimčiau.
Beveik kiekvieną vakarą po darbo Justas traukia į treniruotę, tad namo grįžta vėlai. Tik dabar, po paralimpinių žaidinių, kurį laiką treniruočių nėra, tad galima lengviau atsikvėpti. 2016 m. iš Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių Lietuvos golbolo rinktinė parsivežė auksą, šiemet džiaugiasi bronza. „Pergalės – kaip narkotikas, norisi jų siekti vėl ir vėl“, – sakė paralimpinis čempionas.
Po mokyklos baigimo jis patraukė mokytis įstaigų administravimo Vilniaus kolegijoje. Sako, kad studijose krūvis nebuvo didelis, tad ir pradėjo savarankiškai mokytis programavimo, kuris jį labai domino.
Dažnai ir reginčiajam programavimas atrodo sudėtingas reikalas, tad kaip jo išmokti aklajam? „Internete daug žinių apie tai, net ir lietuviai nepatingėjo ir įkėlė nemažai kokybiškos informacijos, o mokant anglų kalbą išvis paprasta, tad jei tik turi noro ir užsispyrimo, tikrai gali išmokti“, – sakė Justas, apsiėjęs be jokių kursų ar korepetitorių.
Pagrindinis principas paprastas – tai, ką regintieji žmonės mato kompiuterio ekrane, neregiui pasakoma balsu. Kartais, kai ekrane reikia surasti kokios programos kodą, tai užima kiek daugiau laiko, bet viskas įveikiama.
Pridūrė, kad būdavo ir sunkesnių momentų, kai vieną dieną kažkokio dalyko nesupranti, kitą – irgi ne, bet prisėdus prie jo trečią dieną jau tampa aiškiau. Taigi svarbu tik užsibrėžti, ko nori išmokti, ir nenuleisti rankų. Tiesa, turėjo ir pažįstamų programuotojų, su kuriais prireikus pasikonsultuodavo.
Patinka kūrybiniai iššūkiai
Baigęs studijas vaikinas įsidarbino Lietuvos aklųjų bibliotekos Leidybos skyriuje, o vėliau, kai įstaigoje atsirado laisva programuotojo darbo vieta, vadovas, žinodamas Justo pomėgį, pasiūlė jam pamėginti. Ir jam pavyko.
Įgijęs praktikos vyrukas prieš metus perėjo dirbti į „Nacionalinį švietimo centrą“. Pavadinimas skamba kaip valstybinės įstaigos, bet iš tiesų tai – privati įmonė, kurianti švietimo informacines sistemas, tarkim, elektroninius dienynus.
Darbe Justui sekasi gerai. Kai kyla neaiškumų, gali pasikonsultuoti su draugiškais kolegomis, o būna ir taip, kad tie prašo jo patarimo. Tiesa, jis negalėtų kurti, tarkim, svetainės dizaino, bet yra ir matančių programuotojų, kurie to nesiima.
„Programavime yra daug įvairių šakų, ir vis reikia ieškoti kūrybiškų išeičių, kasdien atsiranda kažkas naujo – tuo man šis darbas ir patinka“, – sakė pašnekovas.
Namie neįveikia tik vienos užduoties
Į darbą vyrukas vyksta viešuoju transportu, pasiėmęs baltąją lazdelę, taip pat keliauja ir į treniruotes. Sunkiau, kai prireikia eiti nežinomu maršrutu – tada, būna, skambina kokiam bičiuliui vaizdo skambučiu, tas ekrane mato kelią ir pasako, kur sukti. Technologijos labai padeda ir apsiperkant – parduotuvėse lankosi tik išskirtiniais atvejais, daug patogiau prekių užsisakyti internetu.
Justas gyvena vienas ir sako, kad su visais buities darbais susitvarko, išskyrus vieną – negali pats užrašyti skaitliukų parodymų. Tad juos užrašo „iš oro“ arba siunčia nuotrauką draugui, kad tas padiktuotų skaičiukus. Na, ir jei kažkas sugenda, prireikia meistrų pagalbos.
Taigi Justas, kaip pats sako, gyvena pakankamai komfortabiliai. „Kartais reikia prisitaikyti, na, bet toks jau mano gyvenimas. Būna, kad kažką padaryti sunku – kad ir pirmuosius kartus išeiti į lauką vienam – bet kai tą patį veiksmą kartoji daug kartų, tai jau tampa paprasta“, – sakė programuotojas ir paralimpinis čempionas.
Tiesa, pasiekimų šiose dviejose srityse Justui nepakako – 2019 m. jis dalyvavo Konstitucijos egzamine ir tapo vienu iš nugalėtojų.
