Kompozitoriaus F.Latėno kurta muzika įtikdavo tokiems grandams kaip šviesaus atminimo teatro metras Eimuntas Nekrošius (1952–2018) ar Rimas Tuminas (69 m.).
Kai Faustas grįždavo iš Maskvos, kur J.Vachtangovo teatre jau dešimtmetį dirbo su jo meno vadovu R.Tuminu, dažnas jo klausinėdavo, kaip laikosi onkologinės ligos užkluptas režisierius, kaip jo sveikata.
Kartą prieš kelerius metus Faustas nei iš šio, nei iš to atšovė: „Aš, o ne Rimas, išeisiu pirmas.“ Tada į šiuos kompozitoriaus žodžius niekas nekreipė dėmesio, kol jo paties sau taikytos makabriškos pranašystės išsipildė. Pernai lapkričio 3-iąją visą Lietuvą sukrėtė žinia – amžinybėn iškeliavo F.Latėnas.
R.Tuminas buvo išvykęs gydytis į Vokietiją. Pandemijos užkardos sutrukdė jam atvažiuot į Vilnių palydėti Fausto į paskutinę kelionę. Prie jo kapo, sukaustytas sielvarto, stovėjo tik vienas legendinės teatro trijulės narys – dailininkas ir scenografas Adomas Jacovskis.
Lapkričio 8-ąją J.Vachtangovo teatre Maskvoje vyks R.Tumino spektaklio „Karas ir taika“ premjera pagal to paties pavadinimo Levo Tolstojaus romaną. Pirmą kartą režisierius dirbo be savo ištikimo draugo F.Latėno, bet jo garbei panaudojo dalį muzikos, kurios Faustas nesuspėjo iki galo sukurti praėjusių metų rudenį pradėtam statyti spektakliui.
R.Tuminas, pagerbdamas F.Latėno atminimą, norėjo papasakoti, kaip sekėsi dirbti be Fausto, kuris kaip angelas sargas tyliai sėdėdavo salėje kiekvieno spektaklio pastatymo metu, visose repeticijose ir, žinoma, prieš premjeras. Tačiau pastaruoju metu vėl sušlubavo režisieriaus sveikata ir atsidūręs vienoje Maskvos ligoninėje telefonu jis pasakė tik kelis žodžius: „Man labai sunku kalbėti.“
R.Tuminui sunku kalbėti ne tik dėl širdgėlos prieš metus netekus bendražygio, bet ir fiziškai dėl jam taikomų gydymo procedūrų.
Nors po Fausto išėjimo jau praėjo metai, iškilaus kompozitoriaus Eduardo Balsio (1919–1984), pas kurį jis mokėsi, sūnus Audrius Balsys (61 m.) taip pat negali susitaikyti su draugo netektimi. Su Faustu jie draugavo ir įrašinėjo muziką daugiau nei keturiasdešimt metų.
„Neįsisąmoninu to, kad Fausto nebėra. Iki šiol jaučiuosi taip, lyg tektų mokytis vaikščioti iš naujo“, – prisipažino A.Balsys.
Su Faustu jis susipažino studijuodamas kompoziciją tuometėje Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (dabartinė Muzikos ir teatro akademija).
„Nuo pat jaunystės Fausto muzika būdavo ypatinga. Tuo metu buvo madinga paruošti fortepijonus naudojant varžtus ar kokius kitus daiktus. Faustas buvo atradęs, kad fortepijonas skamba ypatingai, kai tarp jo stygų įkišamos plastikinės šukos.
Grojant tos šukos iššokdavo, o aš koncertų metu būdavau tas šukininkas, kuris privalėdavo šukas gaudyti ir vėl įdėti atgal. Tuos Fausto kūrinius grodavo mano sesuo Dalia – jie buvo kurso draugai“, – prisiminė A.Balsys.
Artimiau su Faustu A.Balsys susidraugavo po skyrybų su žmona: „Jis, būdamas už mane vyresnis, jau turėjo panašios patirties, todėl guosdamasis jo klausiau, kaip išgyventi tą sunkų laiką, ar tokie išgyvenimai greitai praeina, o gal bandyti žmoną susigrąžinti?“
Pirmąjį Fausto muzikos įrašą Vilniaus „Lėlės“ teatro spektakliui „Cirkas yra cirkas“ A.Balsys padarė per savo dvidešimt antrąjį gimtadienį. Kažkoks muzikantas tada grojo tūba, o jis – fortepijonu: „Atrodė, kad tik linksminamės, bet išėjo puiki muzika. Faustas buvo patenkintas. Taip tapau Fausto gerbėju, o sukurdavo jis daug. Gal kiekvieną savaitę po kelis kūrinius.“
Prisimindamas Fausto studijas A.Balsys negali pamiršti, kaip jo tėvas išgyvendavo draugo chuliganiškus kompozicijos bandymus: „Mano tėtis sugebėdavo kiekviename studente įžvelgti tai, ką jis turi ypatinga, o Faustą nepaprastai vertino. Tėtis visą gyvenimą buvo santūrus, bet kartą iš Konservatorijos grįžo labai linksmas. Kai paklausiau, kas atsitiko, paatviravo turėjęs įdomią kūrinio idėją, bet atidavęs ją vienam gabiam savo studentui.
Išgirdęs Fausto sonatą violončelei, kai per stygas tiesiog važinėjama, iš karto supratau, kad tai – ne jo savarankiškas darbas, kad jam padėjusi meistro ranka. Mano tėtis Faustą mylėjo kaip savo tikrą vaiką, kuris buvo neklaužada. Išgyvendavo dėl jo juokų ar chuliganiško elgesio, nes muzika abiem buvo šventas dalykas.“
Faustui, kaip ir visiems kūrėjams, reikėjo dėmesio bei pripažinimo. A.Balsys buvo iš tų draugų, su kuriuo kompozitorius paatviraudavo apie kūrybą.
„Faustas visada siekdavo dirbti su geriausiais režisieriais, geriausiais muzikantais ar kitų sričių profesionalais. Bet kartą atėjo į studiją ir pasakė, kad kurs himną kažkokiam provincijos miesteliui, – prisiminė A.Balsys. – Kai suabejojau, ar jam verta imtis tokio darbo, jis mestelėjo: „Džiaugsis gi žmonės!“
Savo krikštatėviu pasaulinės muzikos pasaulyje F.Latėnas laikė šviesaus atminimo profesorių Saulių Sondeckį (1928–2016), nes maestro su savo Kameriniu orkestru užsienyje grojo jo kūrinius ir jie sulaukė pripažinimo Vakaruose. Vėliau F.Latėno kūrinius atliko ir dainininkė Giedrė Kaukaitė (77 m.), ir džiazo žvaigždė Petras Vyšniauskas (64 m.), ir smuikininkas Raimundas Katilius (1947–2000) bei kiti pripažinti muzikantai.
„Mūsų draugystė buvo į vieną pusę, nes Faustas buvo be galo uždaras. Bet jei man reikėdavo pagalbos, žinodavau, kad galiu jam atsiverti. Prieš keliolika metų, išgyvendamas dėl asmeninių problemų, tiesiog negalėjau studijoje dirbti. Jis manęs klausė, kas atsitiko. Aš papasakojau vieną kartą, jis tyli, antrą kartą – tyli. Trečią kartą pasakodamas tą patį pajutau, kad rimstu, kad jau galiu dirbti.
Po kiek laiko Faustas prieš darbą studijoje nei iš šio, nei iš to ėmė patarinėti, kaip man derėtų spręsti savo problemas. Tada supratau, kad jis visą tą laiką galvojo, kaip man padėti. Ar jis pats kam nors labai išsipasakodavo savo išgyvenimus, nežinau. Su P.Vyšniausku jo santykiai buvo vienokie, su manimi – kitokie, su R.Tuminu dar kitaip bendraudavo“, – sklaidė prisiminimus A.Balsys.
Ar Faustas prieš mirtį dėl ko nors išgyveno, o gal palūžo? A.Balsys prisipažino aiškaus atsakymo iki šiol neturįs: „Kai kartą apsilankęs pas psichologę jam papasakojau, kaip su ja bendravau, Faustas nustebęs klausėsi, o paskui netikėtai paklausė: „Tu su svetimais žmonėmis gali būti toks, koks esi? Tai – didžiulė prabanga.“ Tada, kaip niekada anksčiau, suvokiau, kad jis ne tik nuo manęs, bet ir nuo kitų žmonių atsitvėręs tarsi siena.“
A.Balsys buvo šalia Fausto, kai jo šeimą 2014 metų lapkritį ištiko tragedija – žuvo sūnus Kristupas.
„Fausto išgyvenimus jutau padėdamas jam įgyvendinti kūrinį, kuriame yra kažkas neįtikėtino, nesuvokiamo! Jis iki šiol dar niekur negrotas. Jame – nenusakomai skaudūs gitaros garsai, melodiją armėnišku dūduku grojo pats Faustas ir dar P.Vyšniauskas sugrojo penkiais saksofonais. Visa tai galiausiai išvirto į širdį draskančią raudą.
Po darbo prie šio kūrinio studijoje sugrįžęs namo galėdavau tik gulėti. Kartą jis man paskambino iš Maskvos ir paprašė nuvažiuoti į studiją ir surasti kompiuteryje vieną melodiją. Suradęs tą įrašą supratau, kad tai – ta jaudinanti muzika, kurią buvome baigę likus gal porai metų iki Fausto mirties. Prie jos kompiuteryje buvo užrašas – „Kristupui“.
Ko gero, jis ją nešiojosi savyje ne vienus metus, kol pagaliau sukūrė tai, kas atspindėjo jo išgyvenimus dėl sūnaus netekties“, – prisiminė A.Balsys.
Praėjusių metų spalio 25-ąją iš Maskvos į Vilnių F.Latėnas grįžo automobiliu drauge su R.Tuminu, kuris vairavo. Išsiskyrė juodu prie Fausto studijos Žirmūnuose. Tai buvo paskutinis kompozitoriaus ir režisieriaus susitikimas.
R.Tuminas kitą dieną išvažiavo į Vokietiją gydytis. Skambino Faustui dar būdamas Vilniuje, paskui ir iš Vokietijos, tačiau jis neatsiliepė. Ir pats neskambino.
F.Latėnas tuomet skambino A.Balsiui ir prašė atvažiuoti į studiją kartu padirbėti. Tačiau šis atsisakė, nes laikėsi pandemijos reikalavimų nebendrauti su iš užsienio grįžusiais ir izoliuotis turinčiais žmonėmis. Faustas draugui aiškino, esą Maskvoje gyvenimas kur kas laisvesnis, tad ir Lietuvoje nereikėtų taip skrupulingai paisyti visų karantino reikalavimų.
„Aš jam sakiau, kad noriu pats saugotis, neparnešti užkrato namo. Supratau, kad tokia mano nuostata Faustui nepriimtina, – daugiau jis į mano skambučius ir žinutes nebeatsiliepė“, – liūdnais prisiminimais dalijosi A.Balsys.
Muzikologui ir bičiuliui nuo studijų laikų Viktorui Gerulaičiui (71 m.) Faustas skambino likus kelioms dienoms iki mirties.
„Kadangi R.Tuminas tuo metu ruošėsi grandioziniam L.Tolstojaus „Karo ir taikos“ pastatymui Maskvoje, Faustas manęs paprašė, kad parinkčiau populiarios Napoleono laikų muzikos. Aš jam išsiunčiau.
Visai prieš mirtį jis paskambino, bet nekalbėjo, o tik raudojo. Žiauriai. Kitą dieną paskambinęs jau neberaudojo, o tik verkė.
Kai paklausiau, kas atsitiko, teištarė: „Aš nebeturiu namų“, – prisiminė pokalbį V.Gerulaitis.
Paklaustas, kas galėjo lemti tokius liūdnus Fausto skambučius, V.Gerulaitis prisipažino nerandąs atsakymo: „Gal tada man reikėjo pas jį nuvažiuoti? Kas atsitiko jam grįžus iš Maskvos, nežinau. Bet tikrai turėjo kažkas ištikti.
Vis dar neįsivaizduoju, kaip reikės be Fausto gyventi. Tik suprantu, kad pernai kažkas baigėsi visiems laikams. Esu jam be galo skolingas – jis prašė parašyti apie jį knygą ir libretą operai, kurią planavo statyti Maskvos Didžiajame teatre. Neparašiau.“
2018 metų rugsėjį V.Gerulaičiui Faustas buvo patikėjęs vesti jo autorinį koncertą Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje.
„Esu tikras, kad F.Latėnas – pirmas ir paskutinis Lietuvos kompozitorius, kurio autorinis koncertas buvo surengtas šioje prestižinėje salėje. Juk ji – tarp penkių svarbiausių koncertų salių pasaulyje. Mano galva, šis koncertas Faustui – kaip atlygis už tai, kad ilgą laiką Lietuvoje jo kūryba buvo laikoma chuliganiškais nesusipratimais.“
V.Gerulaičio įsitikinimu, nėra kito kompozitoriaus Lietuvoje, nuo kurio muzikos publika verktų: „Neretai apie muziką sakoma – įdomi, o štai F.Latėno muzika dažnai būdavo apibūdinama – graži. Jei kam ir atrodydavo, kad ji – banali, tai tikrai žinau, kad jis tyčia ją tokią kurdavo.
Juk žmonių jausmus sukelia paprasti, melodingi, jausmingi dalykai. Tokią muziką rašyti Faustui reikėjo didelės drąsos ir būti savimi. Oazę jis rado teatre ir ten buvo visiškai laisvas.“
Džiazo virtuozas, saksofonininkas P.Vyšniauskas yra sugrojęs F.Latėno muziką beveik visuose jo spektakliuose. Jų draugystė ir kūryba truko keturiasdešimt ketverius metus, nuo to laiko, kai pirmą kartą susitiko E.Nekrošiui statant spektaklį „Duokiškio baladės“.
„Kodėl Faustas mane pakvietė pagroti jo muzikos, tada nesupratau. Bet sutaupiau jam daug popieriaus, nes man nereikėdavo rašyti natų.
Jis man nupasakodavo, kokia spektaklio temperatūra, kas jame vyksta, kokios scenos.
Net pjesės neskaitydavau. Man pakakdavo Fausto papasakojimų. Juk mes abu mažai kalbantys – iš akių, iš nuojautos vienas kitą suprasdavome. Niekada nereikalaudavau, kad mano pavardė būtų kur nors minima. Norėdavau likti nežinomas muzikantas“, – prisipažino saksofonininkas.
Mažakalbis žemaitis P.Vyšniauskas ir nedaugžodžiaujantis aukštaitis iš Zarasų F.Latėnas atgydavo, kai kalba pasisukdavo apie muziką. Arba abu džiazuodavo aukštaitiškai, nes Petras buvo puikiai įvaldęs gimtąją Fausto šiaurės aukštaičių tarmę: „Man patinka tarmės. Aukštaitiškai mokiausi kaip užsienio kalbos. O gerdami šnapsą kalbėdavome apie muziką, jos stilius. Nelėkšti tie pokalbiai būdavo. Įdomus tas mūsų bendras laikas. Faustukas buvo figūra muzikos pasaulyje. Be jo liko tik kiaurymės. Ir tamsa.“
Teatro grandų trio – režisierius R.Tuminas, kompozitorius F.Latėnas ir scenografas A.Jacovskis – buvo neišskiriamas. Negalintis kurti vienas be kito. Kaipgi yra dabar ir kaip bus ateityje?
„Aš apie tai negalvoju. Jei Rimui tiko Faustas kaip kompozitorius, tai kam jam ieškoti kito? Ir jei aš tinku, kam kviestis kitą scenografą? Nors ne kartą yra sakęs, kad nedirbs nei su Faustu, nei su Adomu, bet vis tiek be mūsų neapsieidavo.
Uždaras buvo Faustas. Rimtai mes beveik nesikalbėdavome. Vienas iš kito pasijuokdavome, ir tiek. Būdavo, Rimas kažką skaito arba telefonu kalba, o mes su Faustu špilkuojame vienas kitą. Dabar jau nebėra su kuo. Aš – kaip nors. Bet Rimui – labai sunku. Yra gerų kompozitorių, bet nėra kito tokio, kuris jaustų Rimą ir suprastų jį iš pusės žodžio“, – sakė A.Jacovskis.
Jį visada stebindavo F.Latėno produktyvumas. Kol R.Tuminas jaudindavosi dėl naujo spektaklio pastatymo, o A.Jacovskis – dėl scenografijos, F.Latėnas traukdavo iš savo stalčių muziką – ir ji visada tikdavo.
Kai kas nors paklausdavo, kiek spektaklių yra jo archyve, atsakydavo, kad ir pats tiksliai nežino, tik prisipažindavo nė vienam režisieriui dar nėra atsisakęs kurti muzikos.
Pastaruoju metu A.Jacovskis dirba tik su R.Tuminu Maskvoje.
Nors Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre turi daug draugų, užeidavo tik pas F.Latėną: „Dabar jau nebeturiu pas ką užeiti, nes man tik Fausto reikėdavo, tik su juo galėdavau pasitarti. Jis dažniausiai tik burbtelėdavo, o man to ir pakakdavo. Nesam nė karto susipykę, bet vienas kitą esame daug kartų pasiuntę... Be jokios priežasties. Šiaip sau. Paprastai kalbėdavome: „Eik tu... su savo pasiūlymais... Iki šiol atsimenu Faustą jauną. Chuliganas buvo... Ir paliko mus ant ledo...“
