Nelaimė ištiko 2004 m. rugsėjo 13 d., šeimai automobiliu vykstant ilgai lauktų atostogų į Italiją. Planavo aplankyti Romą, Vatikaną, daug visko pamatyti, bet vos kirtus Italijos sieną paryčiais į jų automobilį įsirėžė sunkvežimis. Jo vairuotojas prisipažino, kad prie vairo užsnūdo, gailėjosi dėl to, kas nutiko, tačiau neatitaisoma žala jau buvo padaryta.
Ričardas atsipirko prakirsta galva ir smegenų sukrėtimu, o Genutė patyrė daugybinius kūno sužalojimus – buvo daug kaulų lūžių ir vidaus organų traumų, keli lūžę šonkauliai buvo pažeidę plaučius.
„Reanimacijoje man buvo du kartus sustojusi širdis, o gydytojai mane, galima sakyti, surinko iš gabalėlių. Pasisekė nors tiek, kad tuo metu ligoninėje kaip tik vyko tarptautinis neurochirurgų konsiliumas ir buvo susirinkę daug rimtų specialistų, kurie stengėsi mane išgelbėti“, – dabar jau ramiai prisiminė moteris.
Gerai ir tai, kad keliautojai kartu neėmė sūnaus, kuriam tuo metu buvo 9 m., o išvykdami iš Lietuvos buvo apsidraudę sveikatą – nukentėjusiajai reikėjo itin rimtos priežiūros, buvo atliktos dvi operacijos, kurių viena trūko net 14 val., tad už gydymo išlaidos būtų siekusios šimtus tūkstančių.
Po 1,5 mėnesio šeima grįžo namo. „Visagino ligoninės specialistai, rodos, išsigando ir nežinojo, kaip su tokia sunkia ligone elgtis. O medicinos personalo čia buvo nepalyginamai mažiau, nei Italijoje – aš po skrydžio norėjau pareiti namo nusiprausti, tačiau seselė pasakė, kad ji viena rūpinasi trisdešimčia ligonių, todėl man reiktų pasilikti ir pačiam pasirūpinti žmona“, – prisiminė Ričardas.
Daug labiau šeimą įskaudino tai, ką vėliau išgirdo Lazdynų ligoninėje. Čia vienas gydytojas negailestingai pasakė: „O kam ją gydyti, juk ji vis tiek nevaikščios.“ Italijoje gydytojai taip pat sakė, kad situacija labai sudėtinga, juk lūžęs 6-8 stuburo slanksteliai, bet jie ragino sportuoti, neužmiršti, kad medicina juda į priekį, ir neprarasti vilties.
„Būtent po tų lietuvio gydytojo žodžių aš suvokiau, kokia baisi mano situacija“, – sakė Genutė. O Ričardas pridūrė: „Bet vilties, kad ji vaikščios, mes nesame praradę ir dabar.“
Tada, iš gydymo įstaigų grįžusi namo, Genutė negalėjo ne tik vaikščioti, bet ir sėdėti, nes nenulaikė pusiausvyros. „Būdavo, mėginu keltis iš lovos, kad atsisėsčiau į vežimėlį, bet virstu atgal. Visgi bandžiau, bandžiau ir šio to pramokau. Ypač padėjo antroji iš dviejų reabilitacijų, kur pagaliau išmokau pasirūpinti savimi, paruošti maisto artimiesiems“, – pasakojo moteris.
Tuo laikotarpiu ją kartais apimdavo visiška neviltis. „Bet sakydavau sau, kad turiu būti stipri dėl sūnaus, juk jei vaikas matys, kad mama palūžusi, jam bus tik blogiau. Kas dėl vyro – tada maniau, kad jis mane paliks, ilgai neištvers, juk mano būklė buvo tikrai labai sudėtinga“, – prisipažino simpatiška pašnekovė.
Na, o Ričardas sakė, kad minčių apie skyrybas jam niekuomet nekilo – jo žmona labai šauni, energinga, net ir sėdėdama vežimėlyje sugeba palaikyti, įkvėpti ryžto veikti bei paraginti, kai tingisi kažko imtis.
Negalėjo išeiti į lauką
Iš pradžių moterį labai dažnai kamavo klausimas, kodėl būtent jai nutiko tokia nelaimė, bet visgi palengva susitaikė su mintimi, kad nereikia dėl to sukti galvos: saulė ir toliau šviečia, sūnus auga, o gyvenimas tęsiasi.
Ir pramokus pasirūpinti savimi bei savo šeima, buvo nelengva: jie gyveno nuomojamame bute antrame aukšte, vyras dažnai būdavo išvykęs darbo reikalais, o ji tada nė negalėdavo išeiti į lauką. Laukė 7 metus eilėje, kad gautų socialinį būstą, pritaikytą neįgaliesiems, Visagine, bet taip jo ir nesulaukė. Buvo pasiūlytas vienas butas, tačiau jo atsisakė, nes irgi buvo antrame aukšte be galimybės išvažiuoti į lauką, po to kitas, kuris buvo labai ankštas, tad būtų buvę pernelyg sunku su vežimėliu apsisukti.
Visą tą laiką, kol laukė socialinio būsto, šeima laukė ir teismo sprendimo: jie ilgai bylinėjosi su įmone, kurioje dirbo Genutę sužalojęs vairuotojas. Bylinėtis buvo nelengva, tiesa, gerai tai, kad šeimą po nelaimės aplankęs italų kunigas rekomendavo tinkamus advokatus – jie jokių pinigų neprašo, kol nepriimamas klientui palankus sprendimas, o tada nuskaičiuoja procentą nuo prisiteistos sumos.
Teismai Italijoje tęsėsi net aštuonerius metus. „Taip nutiko labiausiai dėl to, kad italai niekur neskuba. Sykį, būdami Lietuvoje, nekantriai laukėme žinių iš suplanuoto teismo posėdžio, o sužinojome, kad jis nukeltas, nes šalyje labai karšta ir teisėja nusprendė neiti į darbą“, – atsiminė Ričardas.
Dauguma reikalų buvo tvarkomi per atstumą, bet porą sykių teko ir vykti į Italiją. Genutė sakė, kad ten iškeliavus pradžioje buvo labai baisu, juk sukilo prisiminimai apie patirtą traumą, bet paskui atsipalaidavo, dar ir aplankė Veneciją, kuri jai labai patiko.
Pavyko gauti solidžią kompensaciją
Po ilgo ir nerimastingo laukimo teismas galiausiai priėmė sprendimą, kuris buvo šeima palankus: už sužalojimus skirta kompensacija, kurios pakako įsigyti namui, tegu ir ne pačiam prabangiausiam, netoli Vilniaus.
Sprendimą kraustytis į sostinę šeima priėmė labiausiai dėl sūnaus: jis turėjo tuoj baigti 10 klasių, puikiai žaidė krepšinį, tad norėjosi, kad mokslus tęstų Šarūno Marčiulionio krepšinio mokykloje.
Tinkamą namą rasti pasirodė nelengva: reikėjo tokio, kuris būtų už prieinamą namą ir tinkamas neįgaliojo vežimėliui. Vieno aukšto namų pasiūla buvo nedidelė, tad dairėsi ir dviaukščių, kur būtų realu įrengti keltuvą. Tačiau dažnai tokių namų laiptai siauri ir galimybių jį įrengti nėra.
Visgi pagaliau tinkamą namą netoli Vilniaus, ties senuoju Ukmergės plentu, rado. „Dabar aš galiu pati, be niekieno pagalbos, išriedėti vežimėliu į lauką, pabūti gryname ore savo kieme – po ilgų apribojimų tai labai džiugina“, – sakė Genutė.
Tiesa, pribloškė Vilniaus rajono savivaldybės atstovo atsakymas, kai pasiteiravo apie galimybę gauti kompensaciją keltuvo įrengimui: jiems buvo pasakyta, kad įsirengtų miegamąjį pirmame aukšte, ir nereikės kabarotis į antrąjį. „Laimei, šiek tiek pinigų dar buvo likę ir keltuvą galėjome savo lėšomis – juk tikrai nesinori gyventi name, į kurio dalį nė negali patekti“, – sakė Genutė.
Negali pasiekti nuosavo garažo
Dabar šeima suka galvą, kaip reiktų pritaikyti moters poreikiams įvažiavimą nuo gatvės į garažą – ten yra gana status nuolydis. Genutė garažą pasiekia per namie įrengtą įvažiavimą, bet, kai šalta ir slidu, tampa pernelyg sudėtinga automobiliu į jį grįžti. Kreipėsi dėl paramos įvažiavimo pritaikymui į rajono savivaldybę, kuri atsakė, kad padėti negali. Tada kreipėsi į architektą, laukia jo projekto ir tikisi savivaldybei parodyti, kad pritaikyti įvažiavimą – realu.
Ilgą laiką po avarijos moteris bijojo vairuoti, nors teises ir turėjo, bet vėliau palengva įsidrąsino. Dabar vairuoja automobilį su rankiniu valdymu ir džiaugiasi, kad gali savarankiškai nuvykti ten, kur reikia, kad ir į kirpyklą. Tiesa, viena ten keliauja, kai nori apsikirpti, o kai prireikia dažytis plaukus, nebeišsiverčia be vyro pagalbos: reikia, kad šis persodintų į kėdę prie kriauklės, kuri visuomet pernelyg žema ir persėsti į ją pačiai nepavyksta. Ričardas sakė, kad jam palaukti prie kirpyklos nesunku – šiais laikais juk yra išmanieji telefonai.
„Ir sūnus, ačiū dievui, užaugo aukštas ir stiprus, tad prireikus ir jis gali padėti, nors dabar jau gyvena atskirai“, – nusišypsojo pašnekovė.
Kai Genutė važiuoja į miestą viena, reikia žmonių pagalbos, kad vežimėlį išimtų iš automobilio bagažinės ir pastatytų šalia durelių (arba įdėtų atgal). „Išmokau prašyti žmonių pagalbos, ir jie visuomet padeda, taip pat visuomet paklausia, ar dar kažko nereikia“, – pasidžiaugė Genutė.
Ir namuose ji nenuobodžiauja: studijuoja nuotoliniuose buhalterių kursuose ir vėliau norės dirbti pagal šią specialybę. Dar iki traumos ji dirbo pardavėja, palengva pakilo iki parduotuvės vadovės pareigų, buhalterinius reikalus taip pat išmanė, bet per tiek laiko daug kas pasikeitė, tad žinias reikia atnaujinti.
Taip pat ji su vyru priklauso neįgaliesiems skirtai asociacijai „Savarankiškas gyvenimas“, nuolat prisijungia prie Lietuvos aktyviosios reabilitacijos asociacijos (LARA) veiklų – sulaukia moralinio palaikymo ir nuolat vyksta į įvairias iškylas. Ričardas paprastai vyksta kartu ir prireikus padeda ne tik žmonai, bet ir kitiems negalią turintiesiems žmonėms – kas jau kas, o jis supranta, kad kartais to tikrai reikia.
Pritaikyti kažin ar pavyks
Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Viešųjų ir tarptautinių ryšių skyriaus atstovai teigė, kad neįgalieji asmenys, kuriems būtina pritaikyti būstą jų poreikiams, gali tai padaryti remiantis LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. A1-103 patvirtintu Būsto pritaikymo neįgaliesiems tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) reikalavimais.
Vienam neįgaliajam asmeniui būsto pritaikymo išlaidoms dengti iš valstybės ir savivaldybės biudžeto gali būti skiriama ne didesnė kaip 10 333 Eur suma. Papildomai gali būti skiriama iki 11 000 Eur keltuvo (lifto) ar bet kurio tipo mobilaus keltuvo (taip pat ir laiptų kopiklio) pirkimo arba gamybos ir įrengimo išlaidoms.
Neįgalieji ar jų atstovai, norintys, kad jų būstas būtų pritaikytas, privalo kreiptis į savivaldybės administraciją. Atėjus eilei, vertinamas būsto pritaikymo neįgaliajam poreikis, kurį nustato Būsto pritaikymo neįgaliesiems komisija. Ji priima sprendimą dėl būsto pritaikymo poreikio tenkinimo arba netenkinimo.
Svarbu paminėti, kad būsto pritaikymo darbai turi atitikti aprašo reikalavimus.
Pritaikyti būstą galima dviem būdais:
1. Laukti, kol ateis neįgaliojo asmens eilė ir jo būstas bus įrašytas į einamųjų metų pritaikomų būstų sąrašą. Tuomet visus būsto pritaikymo darbus organizuoja Savivaldybės administracija.
2. Būsto pritaikymo darbus galima atlikti savarankiškai, pasirašius su Savivaldybės administracija savarankiško būsto pritaikymo sutartį. Sutartyje numatyta suma už būsto pritaikymo darbus bus išmokama tik atėjus neįgaliojo asmens eilei ir kai jo būstas bus įrašytas į einamųjų metų pritaikomų būstų sąrašą.
Straipsnyje minimas asmuo kreipėsi į Savivaldybės administraciją dėl būsto pritaikymo. Nuvykusi komisija nustatė, kad nėra techninių galimybių įrengti įvažiavimą į garažą, o prašomas įrengti papildomas įvažiavimas neatitinka aprašo reikalavimų. Besikreipusiam asmeniui buvo pasiūlyta pritaikyti vonios kambarį ir net buvo nupirktas sieninis keltuvas, tačiau asmuo jo atsisakė.
