„Žmonėms, kuriems nelengva, padėti norėdavau ir seniau, tarkim, kažką padovanodavau, pamačiusi prašymą feisbuke. O kai mano antrajam vaikui buvo 5 mėnesiai, mane užpuolė didelis liūdesys dėl to, kad vieni vaikai turi mamas, o kiti jų neturi. Na, tai juk baisi neteisybė. Kurį laiką su tuo liūdesiu ir gyvenau, o paskui sumaniau organizuoti renginį vaikų globos namams“, – pasakojo Sandra, kuri dabar jau yra ir VšĮ „Žmonės žmonėms“ direktorė.
Praėjusiais metais ji feisbuke susirado daugiau moterų, norinčių prisijungti, ir jos nuvyko į vienus vaikų globos namos su dovanėlėmis, su vaikais šoko, piešė ir bendravo. Važiuodamos namo visos ašarojo ir kalbėjosi, kad norėtų kažką panašaus daryti ir toliau.
Netrukus feisbuke moterys pamatė vienos provincijos vaikų globos namų auklėtojos įrašą, kur ji prašė gimtadienio dovanos vienam auklėtiniui. Sandra su bendražygėmis nuvyko su namų gamybos tortu bei dovanomis. Pažadėjo, kad ir kitus vaikus sveikins su gimtadieniais. Vėliau sužinojo, kad auklėtoja jiems to nesakė – atsiranda nemažai žmonių, kurie vaikus aplanko, kažką pažada ir prapuola.
Tačiau dabar komanda jau žino visų vaikų gimtadienius ir gražiai kiekvieną pasveikina. Ir jeigu dviejų vaikų gimtadieniai būna panašiu metu, įteikia atskirus tortus, kad kiekvienas pajustų individualų dėmesį. „Gal tik vieną kartą tortą pirkome – kitus kartus atsirasdavo žmonių, kurie juos pagamindavo“, – pasidžiaugė.
Netrukus pašnekovė kartu su prie jos prisijungusia kaimyne Tatjana bei būriu šaunių savanorių ėmė rūpintis ne tik vaikų namų globotiniais, bet ir kitais žmonėmis, šeimomis, kurie patiria laikinų sunkumų: nuperka jiems maisto produktų, parūpina vaikiškų drabužių, mokyklinių reikmenų ir panašiai, tik pinigų neperveda.
Skelbdama feisbuko grupėje apie planuojamus gerus darbus, Sandra sulaukė nemažai norinčiųjų prisidėti, taip pat ir finansiškai, o tam, kad galėtų rinkti lėšas, ji visai neplanuotai įkūrė VšĮ „Žmonės žmonėms“.
Kurį laiką Sandra su Tatjana dirbo dviese iš namų. „Vieną dieną namuose su vaiku ant rankų susitikau su vienu potencialiu rėmėju, o jis išeidamas pasakė: „Kitą kartą susitiksime jūsų biure.“ Tada tik nusišypsojau, o jis netrukus patikslino, kad tikrai yra nusiteikęs apmokėti mums metinę patalpų nuomą – gal jį sujaudino tai, kad spausdintuvas, kuriuo spausdinausi VšĮ dokumentus, stovėjo svetainėje ant taburetės“, – pasakojo Sandra.
Biurą turėti tikrai reikia – tarkim, viena įmonė padovanojo net 500 žuvų taukų pakuočių, pavieniai žmonės mielai aukoja vaikų išaugtus drabužėlius bei žaislus, tad namuose visko sandėliuoti neišeitų.
„Žmonės žmonėms“ feisbuko paskyroje visuomet pateikiamos nuotraukos, čekiai, pavedimų kopijos, kuriose atsipindi nuveikti darbai, kad visi matytų, jog viskas vyksta gražiai ir sąžiningai – gal dėl to ir atsiranda rėmėjų kaskart, kai kažkam prireikia pagalbos.
Atsiranda ir piktnaudžiautojų
Kaip komanda atsirenka, kam tikrai reikia paramos? „Pradžioje pasitikėjome žmonėmis ir padėdavome visiems, kurie kreipdavosi. Bet pastebėjome, kad kai kurie linkę tuo piktnaudžiauti – kas mėnesį mums rašo ir prašo maisto produktų. Suprantu, kad finansiniai sunkumai gali užklupti, bet norisi, kad žmonės stengtųsi spręsti savo problemas, ne tik prašinėtų pagalbos (mes pamėgintume ir padėti rasti darbą tiems, kurie jo neturi). Tad dabar norinčių sulaukti paramos prašome internetu užpildyti anketą (yra tokių, kurie pasako: „Jei reikia kažką pildyti, tada nereikia“), nurodyti savo pajamas ir pan., taip pat mėginame susisiekti su seniūnais, socialinėmis darbuotojomis ir teiraujamės, ar tai šeimai tikrai reikia paramos“, – pasakojo Sandra.
Dauguma žmonių, kurie kreipiasi, tikrai verčiasi sunkiai, dažnai tai – vienišos mamos su keliais vaikais ar mamos su neįgaliais vaikučiais, kurias vyrai paliko po to, kai paaiškėjo, kad atžalos turi sveikatos sutrikimų. Vienai tokiai mamai su vaiku „Žmonės žmonėms“ apmokėjo delfinų terapiją.
„Mano kolegė Tatjana ir naktį pabudusi pasakytų, koks drabužis kuriai šeimai tiks – ji žino kiekvienos mūsų remiamos šeimos vaikų amžių ir dydžius. Turime daug, gal 30, puikių savanorių, kurie aukoja savo laiką ir tikrai labai padeda, tarkim, nuveža maisto produktų į namus, kuriuose nebėra ką valgyti“, – pasakojo Sandra.
Ji labai dėkinga už palaikymą ne tik savanoriams, bet ir savo vyrui, kuris taip pat šioje veikloje mato prasmę, prireikus perveža siuntas ar pan.
Prie savanorių prisijungė ir viena penkių vaikų mama, kuriai pačiai „Žmonės žmonėms“ padėjo, kai jai buvo striuka su pinigais.
Trimetis miegojo automobilinėje kėdutėje
Sandrą ypač sujaudinusi istorija nutiko viename Lietuvos rajone. Į „Žmonės Žmonėms“ savanorę kreipėsi socialinė darbuotoja, prašydama pagalbos šeimai su keliais vaikais. Sakė, kad mama vaikais rūpinasi, stengiasi, bet stokoja socialinių įgūdžių. Namuose trūko baldų, net vaikiškos lovytės, dėl to trimetis miegojo automobilinėje kėdutėje. „Tas faktas, kad vaikas turi miegoti kėdutėje, mane ir kitus savanorius ypač sukrėtė“, – sakė Sandra.
Tai šeimai rėmėjai parūpino baldų bei kitų reikmenų. Naują stalą mama užklojo užklotu, kad nesusibraižytų – dovaną ji įvertino.
Dar viena istorija, padariusi Sandrai įspūdį, nutiko švenčiant sporto šventę globos namuose Aukštadvaryje. Ten rimti vyrai, baikeriai, vaikus iš globos namų vežiojo motociklais, pasakojo apie auto-moto sportą. „Mačiau, kad vienas, po to kitas vyras vis kuriam laikui nueina į miškelį, dar pagalvojau, ką jie ten daro, juk lyg ir yra nerūkantys. Vėliau jie patys prasitarė, kad tie vaikai, likę be šeimų ir į juos aplankančias moteris besikreipiantys žodžiu „mama“, juos labai sujaudino, tad eidavo į miškelį paverkti“, – prisiminė pašnekovė.
Ji pati sulaukia įvairių aplinkinių reakcijų – ir komplimentų už tai, kad rūpinasi kitais ir daro gerus darbus, ir pastabų, kad laiką, kurį sugaišta su labdaringa veikla, verčiau skirtų savo šeimai arba tuo metu darytų kažką, už ką mokami pinigai. „Tiems žmonėms atsakau, kad emocinė grąža, kurios sulaukiu šioje veikloje, man daug svarbesnė“, – sakė S.Balnienė.
