Daliaus kelionės prasidėjo 2001 m. Jis studijavo Kaune Vytauto Didžiojo universitete teologijos fakultete, bet studijos neatrodė perspektyvios, tad, kai sulaukė pusbrolio, išvykusio dirbti į Daniją, pasiūlymo prisijungti prie jo, metė mokslus ir iškeliavo.
Trejus metus dirbo žemės ūkio darbus. Po to sumanė pakeisti aplinką ir geriau išmokti anglų kalbą. Tačiau Anglija netraukė, gal dėl to, kad joje, kaip ir Danijoje, dažnai apsiniaukę ir vėjuota.
Gavo vizą ir metams išvyko į Australiją, į kurią norėtų dar nors kartą sugrįžti. Tris mėnesius keliavo po egzotišką šalį, nemažai laiko praleido Tasmanijoje, bet, kadangi banko sąskaita sparčiai tuštėjo, surimtėjo ir pradėjo dirbti.
Turistų pamėgtame Gold Kousto mieste rado darbą naktiniame klube – pradžioje buvo salės darbuotoju, paskui gavo licenciją ir tapo apsauginiu.
Po metų gauti naują vizą ir legaliai pasilikti Australijoje ilgesniam laikui pasirodė pernelyg sudėtinga, tad iškeliavo atgal į Lietuvą. Į ją vyko per Japoniją, kur tuo metu turėjo draugę. Ten praleido tris mėnesius.
„Draugės dėdė buvo profesionalus fotografas, aš irgi mėgau fotografuoti, turėjau šiokį tokį aparatą. Dėdė mane pagyrė, pasakė, kad turiu tam akį, ir šitaip jo padrąsintas pasiryžau studijuoti fotografiją“, – pasakojo Dalius.
Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje baigė studijas, o tada draugai pasikvietė jį pagyventi ir padirbėti Anglijoje. Nors ir buvo sakęs, kad ta šalis jo visiškai netraukia, nusprendė pabandyti.
Anglijoje daugiausia dirbo statybose, o kai po intensyvaus darbo likdavo jėgų ir pasitaikydavo proga, imadavosi ir fotografijos. Jungtinėje Karalystėje užsiliko ilgam – nuo 2005 iki 2019 m.
Gyvendamas Anglijoje sukūrė šeimą. Jo žmona Rita – lietuvė, žemaitė, seniau dirbusi Vilniuje. Pora susipažino internetu, o kai moteris priėmė Daliaus kvietimą atvykti pas jį į Angliją, jiedu gyvai bendravę tebuvo vos vieną dieną.
Visgi avantiūra pasiteisino – pora kartu jau keliolika metų, augina devynmetę dukterį Emiliją, gimusią per Londone 2012 m. vykusias olimpines žaidynes. Žmona dirba grafikos dizainere vienoje Londono įmonėje, darbus gali atlikti nuotoliniu būdu.
Šeima buvo nusiteikusi ir toliau gyventi Anglijoje, nors kartais ir paburbėdavo, kad joje per daug vartotojiškumo. Ir vis pasvajodavo, kaip kada nors senatvėje norėtų persikelti į Ispaniją, prie jūros, kur visą laiką šilta.
„O tada vieną dieną mums toptelėjo – kiek galima galvoti apie tai, ką veiksime senatvėje. Reikia gyventi šia akimirka ir į Ispaniją vykti dabar pat“, – prisiminė Dalius. Jie pardavė namus, daiktus ir išvyko į Maljorkos salą, kuri pašnekovui primena šiek tiek sumažintą Australiją.
Čia jau gyveno vyro bičiuliai, vestuvių organizatoriai, tad Dalius ėmėsi vestuvių fotografijos, jo žmona padėdavo nuotraukas retušuoti, nors pagrindinio darbo Londono įmonėje taip pat neapleido.
„Išjungė logiką“ ir nusprendė grįžti
Greitai prasidėjo karantinas ir visas veiksmas Maljorkoje nutrūko. Tačiau į Lietuvą šeima išsiruošė visai ne dėl to.
„Vieną dieną bendravome su bičiuliais vokiečiais, kurie paklausė, ar neketiname grįžti į Lietuvą, ir atsakėme, kad tikrai ne. O kitą dieną feisbuke su žmona kartu netikėtai pamatėme filmuką, kuriame labai gražiai buvo kalbama apie Lietuvą, apie jos miškus. Ir tai mums tai tarsi nuspaudė kažkokius mygtukus – abiem pasipylė ašaros ir apėmė didžiulis noras grįžti į gimtinę. Iš mokyklos grįžusios dukros paklausėme, ar ji labiau norėtų gyventi Ispanijoje, ar Lietuvoje (į kurią ji tik atvykdavo į svečius), ir ji pasirinko pastarąją. Tada apsisprendėm: grįžtam“, – atsiminė vyras.
Jis sako, kad šį sprendimą priėmė emocionaliai, „išjungę logiką“, ir kai po kelių dienų logiškai susimąstė, ką daro, sukirbėjo abejonės, bet visgi nuvijo jas šalin ir greitai išsiruošė į gimtinę.
Neabejojo, kad nori apsistoti Zarasų rajone, Dusetų apylinkėse, nes iš jų kilęs Daliaus tėtis, o jo žmonai šios vietos su miškais, kalvomis ir ežerais taip pat labai patiko.
Pirmiausia šeima išsirinko sodybą Vasaknų kaime už kelių kilometrų nuo Dusetų, bet, kol dėl jos susirašinėjo su nekilnojamojo turto agente, kaina vis kilo, tad galiausiai jos atsisakė.
Ir tai turbūt išėjo į gera – įsigijo sodybą pačiose Dusetose, visai netoli nuo dukros mokyklo. Taip pat netoli ežeras ir kelios parduotuvės.
„Pats namas gal ir sovietinio stiliaus, statytas 1980 m., bet mes juo labai patenkinti, čia labai šilta ir jauku“, – pasidžiaugė Dalius.
Dukra, dabar ketvirtokė, gavo labai šaunią mokytoją ir mokykloje apsiprato nesunkiai, juolab, kad namie visuomet kalbėdavo lietuviškai ir mieliau skaitydavo lietuvių, o ne anglų kalba.
Sulaukė ženklo pasilikti
Ar Daliui nebuvo neramu dėl to, kad atsikrausčius į nedidelį miestelį nebus bus sunku susirasti darbą? „Aš – iš prigimties optimistas, galvoju, kad jeigu turi galvą ant pečių ir noro, tai darbą rasi“, – sakė pašnekovas.
Pirmiausia jis sulaukė pasiūlymo iš pusbrolio padirbėti su automatizuotų stoginių montavimu, tik tas darbas, kaip Daliui jau įprasta, buvo ne Lietuvoje, o Anglijoje. Tuomet apniko abejonės: užsidirbti norėjosi, bet nesinorėjo palikti namų, visus sodybos priežiūros darbus užvertus ant žmonos pečių.
„Tada sau pasakiau, jog labai noriu sulaukti ženklo, kad man tikrai verta pasilikti Lietuvoje. Ir ką gi – dar tą patį vakarą man senas studijų laikų bičiulis pranešė, kad Rokiško kultūros centre atsirado apšvietėjo darbo vieta, klausė, ar nenorėčiau pamėginti“, – pasakojo Dalius.
Jis dėl to darbo kreipėsi ir jau kelis mėnesius dirba apšvietėju. Prisipažino, kad seniau šio darbo specifikos neišmanė, tik turėjo kažkiek žinių apie apšvietimą, įgytų fotografijos studijų metais, bet jis nusiteikęs mokytis, o kultūros namų kolektyvas labai draugiškas ir nusiteikęs padėti, taigi sekasi neblogai.
Beje, veiksmo Rokiškio kultūros centre netrūksta – vasarą vyko įvairūs renginiai lauke, rudenį –profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Savo darbo vietą iš Dusetų vyras pasiekia per 45 minutes – Londone užtrukdavo ilgiau.
Kviečia atvykti
Nesunku nuspėti, kad alga Lietuvos provincijoje daug mažesnė, nei Londone ar Ispanijoje. Ar kartais dėl to neapima apmaudas? „Žinoma, skirtumas akivaizdus. Bet mes su žmona pastaraisiais metais domimės dvasiniais dalykais, užsiimame joga, meditacija, Rita dar ir yra baigusi neuroedukatorių mokymus, na, o į tokus dalykus besigilinant ateina supratimas, kad pinigai nėra svarbiausias gyvenime dalykas. Gali susikurti laimę, ir neturėdamas jų daug“, – pastebėjo vyras.
Dusetas jis vadina savotiška menininkų meka ir džiaugiasi naujomis pažintimis su įdomiais inteligentiškais žmonėmis, tarp kurių ir nemažai menininkų, atvykusių iš Vilniaus. Jo paties fotografijos jau buvo eksponuotos Dusetų dailės galerijoje.
Dvidešimt metų po pasaulį keliavęs vyras netvirtina, kad čia jis liks visam laikui. „Kas žino, gal kada kils noras vėl iškeliauti, bet dabar džiaugiamės gyvenimu čia. Ir kitus kviečiame atvykti į Dusetas“, – sakė Dalius.
