„Kovoti, kovoti, ir dar kartą kovoti. Toks turbūt yra mano likimo kelias. Kupinas akmenų, kritimų ir pakilimų.
Kovoti man teko vos tik išvydus šį pasaulį. Gimiau smarkiai uždususi ir dėl to išsivystė sunkus cerebrinis paralyžius. Bet kai nori – įmanoma viskas. Tai nuvalkiotas, bet teisingas posakis.
Nepasidaviau šiai klastingai ligai, o prieš kelis metus teko susigalvoti, kaip nepasiduoti dar vienai. Klubo koksartrozei. Vietoj daktarų rekomenduotų vaistų ir gresiančios klubo sąnario keitimo operacijos pati atradau vos kelių pratimų komplektuką. Ir dabar dar su savo klubo sąnariuku telebelaipau net sienomis!
Mano didžiausioms gyvenimo aistroms nelabai sutrukdė net užklupusi Covid- 19 pandemija. Kaip tik tuo metu Kultūros tarybos dėka gavau galimybę tęsti savo aktorystės kelią. Ėmiausi savo mylimos pantomimos, išlaisvinusios mano kūną nuo baisaus kaustymo dėl jaudulio.
Pantomima mano gyvenime atsirado prieš 18 metų tuometiniame Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centre (dabar – negalią turinčių asmenų centras „Korys“). Į jį atėjau dar būdama labai sunkios fizinės būklės. Vaidinti galėjau tik sėdėdama vežimėlyje, kadangi nuo menkiausio jauduļiuko cerebrinis paralyžius mane labai sukaustydavo ir scenoje nesigaudavo žengti nė žingsnio.
Tačiau vadovas, matydamas begalinį mano norą, paskatino dar labiau treniruotis, dirbti ne tik su kūnu, bet ir vidumi, mintimis, ir tai man labai padėjo save nugalėti.
Vaidinimuose pradėjau pamažu stotis ant kojų. Vienam vaidinime kelioms sekundėms, vėliau – vis ilgiau. Metams bėgant jau vaidinau ir su vaikštyne, ir net be jos!
Dėl viso šito stebuklo, man pantomima dabar yra Viskas, mylimiausias pasaulyje meno žanras. Labai esu dėkinga savo vadovui, profesionaliam pantomimos aktoriui.
Užklupusi pandemija pradžioje gerokai išgąsdino. Bet gyvenimas nesyk mane vėtė ir mėtė, tad vis tiek radau išeitį. Su teatro vadovu už Kultūros tarybos dėka gautus stipendijos pinigėlius įsikūrėme namų sąlygomis nuosavą mini vaidybos studiją ir sukūrėme vaidinimą, kuriame aš viena įkūnijau net septynis personažus!
Šis tikrai unikalus darbas, tarsi perteikdamas mano pačios gyvenimo istoriją, buvo parodytas internetiniuose teatro festivaliuose Lietuvoje bei tarptautiniuose teatrų festivaliuose Lenkijoje, Ukrainoje. Dar vienas vaidinimas, taip pat nuotoliniu būdu, vyko net minint Tarptautinę teatro dieną Prancūzijoje.
Neseniai pristatėme jau trečiojo spektaklio video premjerą, kuri vos per kelias dienas susilaukė virš šimto peržiūrų. Tai be galo smagu!
Taip pat didelį įspūdį man paliko ir šįmet vykęs Kamerinio teatro projektas „Pinokeys“. Jame taip pat dirbau ties savo mylimos pantomimos žanru ir per spektaklio premjerą išsimaudžiau vaidyboje tikrąją šio žodžio prasme! Renginys dėl siaučiančio koronaviruso vyko lauke, ir kaip tyčia premjeros vakarą užklupo lietus. Tačiau ir jis manęs nesustabdė.
Teatras man – pati geriausia terapija įveikiant sunkią savo ligą.
Taip pat pandemija nesutrukdė mano kitai aistrai – laipiojimui olomis. Šį rugsėjį turėjau nerealią laipiojimo patirtį netgi Portugalijoje. Iš pradžių dėl pandemijos buvo labai sunku pasiryžti kelionei, bet nė trupučio nesigailiu išdrįsusi.
Tokiame nerealiame ir šiltame projekte seniai buvau bebuvusi. Esu labai dėkinga nerealiam į jį išsikvietusiam žmogučiui ir mane į šią kelionę lydėjusioms pagalbininkėms, ypač mano mylimai Ingai Bunevičienei, kurios dėka pradėjau fantastišką laipiojimo kelią. Dar kartą galėjau sau ir kitiems įrodyti, kad negalia gali turėti ir savo galią.“
