Manto rekordinis svoris buvo 186 kg, tiek jis svėrė dar praėjusių metų pavasarį. Dabar svarstyklės rodo tai 94, tai 95 kg. Rezultatai pribloškiantys, bet visgi Mantui norėtųsi, kad svoris nukristų iki 90 kg.
Linksmas ir komunikabilus dzūkas pasakojo, kad nuo vaikystės buvo apvalainas (kaip jis sako, „apyzdaravis“).
Ir niekuomet dėl to nekompleksavo – turėjo draugų, daug kur dalyvavo, nuo mažens šoko liaudies šokius ir nemanė, kad svoris jam trukdo aktyviai gyventi. „Manau, sveikata nesiskundžiau dėl to, kad buvau jaunas – vėliau tokie dalykai tikrai būtų atsiliepę“, – pastebėjo pašnekovas.
Baigęs mokyklą jis toliau šoko, studijavo ir dirbo keliuose darbuose. Žiemą dar ir virsdavo Kalėdų Seneliu – šiam didelis pilvas netgi buvo privalumas.
Vaikinas visą laiką būdavo labai užsiėmęs, net laisvų savaitgalių beveik neturėjo. Juolab neturėjo laiko galvoti apie tai, ką valgo. Tad dieną kartais visai nevalgydavo arba sušlamšdavo, kas pakliūvę – tarkim, sustojęs degalinėje nusipirkdavo submariną ar dešrainį. Užtat vakare grįžęs namo atsigriebdavo už visą dieną. „Tikrai valgydavau kaip „Už tėvynę“, sukimšdavau visą dienos normą, o gal ir daugiau“, – neslėpė pašnekovas.
Nors dėl savo papildomų kilogramų Mantas labai nesigraužė, svorio numesti jis norėjo. Kelis kartus bandė laikytis dietų, bet nieko iš to neišėjo. Dažnai galvodavo, kad tikrai susiims nuo rytojaus, o šiandien dar pavalgys rimčiau – juk tai taip skanu ir smagu.
Tad koks buvo lemtingas įvykis, galiausiai įkvėpęs optimistišką rubuilį virsti lieknu vyruku? Manto atsakymas nustebina: „Karantinas. Kai jis prasidėjo, darbų sumažėjo, man atsirado daugiau laiko sau, galėjau pamąstyti apie gyvenimą ir susidėlioti prioritetus. Vieną sykį gal 2 val. nakties, kai filmų televizija jau neberodė, naršiau kas pakliuvę internete ir paskaičiau kažkokį psichologinį straipsnį apie tikslus, kažką apie tai, kad kartą jų nepasiekus galima mėginti toliau. Tada atsiminiau savo ankstesnius bandymus numesti svorio ir nusprendžiau mėginti dar sykį.“
Taip Mantas, tuo metu ir svėręs savo rekordinius 186 kg, ėmėsi protarpinio badavimo. Sako, kad taisyklių laikytis nebuvo labai sudėtinga, vėlgi padėjo tai, kad per karantiną turėjo daugiau laiko ir galėjo apmąstyti, ką daro. Gana greitai neliko 20 kg, o tada svoris kristi nustojo.
Tuomet Mantas atsiminė, kad feisbuke matė šmėžuojančią kažkokią mitybos konsultantę ir parašė jai, paklausė, ar pabandytų su juo dirbti. Ji atsakė: „Bandom.“
Šis bandymas, prasidėjęs prieš 1 metus 2 mėnesius, ir atnešė puikųjį rezultatą.
Mantas maitinasi pagal mitybos konsultantės sudarytą planą: valgo griežtai pagal grafiką šešis kartus per dieną subalansuotus (su tinkamu baltymų, riebalų ir angliavandenių kiekiu) produktus. Jeigu kažkurio valgymo laiką visgi praleidžia, vėliau tų produktų suvartoti jau nebegalima.
Ką valgyti?
Spėju, kad didžiąją raciono dalį sudaro daržovės, bet Mantas tą kategoriškai paneigė: „Tikrai ne, daržovių aš praktiškai negaliu valgyti, nuo vaikystės esu alergiškas didžiajai jų daliai. Yra tik kelios daržovės, kurias valgyti galiu, ir tai tik raugintas arba termiškai apdorotas. Taip pat negaliu džiaugtis Dzūkijos miškų turtais: tiesa, uogas valgyti galiu, bet grybų – ne. Taip pat negaliu valgyti jokios žuvies nei jūros gėrybių.“
Tad ką jis valgo? Rytą paprastai pradeda nuo košės, paskui seka užkandis – koks nors vaisius (vaisius valgyti Mantas gali, tik, kadangi juose nemažai natūralių cukrų, juos valgo pirmoje dienos pusėje). Pietums renkasi mėsą, kurioje daug baltymų, tarkim, jautieną ar kiaulieną, o garnyrui būna ryžiai, lęšiai ar avinžirniai. Per pietų pertrauką spėja grįžti namo ir pavalgyti (iš anksto būna kažką pasiruošęs).
Vakarienės metas – 17:30, tačiau Mantas neretai tą laiką praleidžia, užtrukęs darbe. Kai visgi pavakarieniauti pavyksta, renkasi kad ir kiaušinienę iš trijų kiaušinių su sūriu ir svogūnais.
19:30 dar būna laikas paskutiniajam užkandžiui. Juo neretai tampa sūris, tarkim, prasidaręs kietojo sūrio gabaliukų pakuotę, sveriančią 100 g, ją suvalgo per du vakarus.
„Kalorijų aš neskaičiuoju, bet žiūriu, ko ir kiek deduosi į savo lėkštą“, – sakė vaikinas.
Pridūrė, kad kategoriškai sau neuždraudė jokio produkto: nei cukraus, nei majonezo ar dar kažko, tik paprastą duoną ar batoną pakeitė pilno grūdo duona. Tačiau didelis saldumynų mėgėjas jis niekuomet nebuvo, kavą ar arbatą ir taip geria be cukraus, o sausainį dėdamasis į burną labai gerai pagalvoja, ar jam tikrai to reikia.
Jeigu draugai kviečia valgyti picos ar kažko išgerti, kvietimo taip pat neatsisako, bet stengiasi valgyti ar gurkšnoti saikingai, ir dažniausiai pavyksta. Ir jeigu labai užsinori kokio „šlamštmaisčio“ (angl. „junk food“), sau tą leidžia – kartą per savaitę suvalgius ką netinkamo, nieko baisaus nenutiks.
Sausainius kepa, bet nevalgo
Turbūt valgyti griežtai nustatytu laiku vien tam tikrus produktus labai sunku? Mantas tvirtino, kad visai ne – sudėtingiau buvo nebent pirmas dvi savaites, kai vis kildavo minčių, kaip norėtų kažko kito, o vėliau priprato ir atrodo, jog taip ir turi būti. Be to, pradžioje, kai buvo sunkiau, mitybos konsultantė jį labai palaikė ir skatino nepasiduoti.
Suprantama, mitybai dabar reikia skirti daug daugiau dėmesio ir laiko nei seniau. Bet Mantas ir tuo nesiskundžia, nors gyvena vienas ir valgyti gaminasi pats.
„Tas laikas, kurį sugaišti gaminimui, yra laikas sau, tad neteisinga būtų galvoti, kad tą laiką leidi veltui – savimi rūpintis reikia. Be to, gaminti man patinka. Patinka ir pats sausainių gamybos procesas, nors žinau, kad pats suvalgysiu tik kelis – kitus nuvešiu tėvams, seneliams ar nunešiu į darbą“, – nustebino Mantas.
Na, o kaip gi su sportu? Vaikinas sakė, kad jis nesportuoja, tik pradėjo daug vaikščioti – yra užsibrėžęs per dieną nueiti 10 000 žingsnių, bet pasistengia, kad jų būtų dar daugiau. Tam, kad juos įveiktų, reikia apie 1,5 val., o Druskininkuose, kur beeisi – ten grynas oras ir gražu. Turi susidaręs 4 maršrutus, kad nepabostų.
„Tvirtinau, kad seniau, daug sverdamas, jaučiausi gerai, bet dabar matau, kad klydau – tiesiog nežinojau, ką reiškia jaustis gerai. Iš tikrųjų dabar jaučiuosi puikiai ir suprantu, kad seniau nuolat būdavau pavargęs ir fiziškai, ir emociškai. Džiugu ir tai, kad dabar bet kur galiu nusipirkti tinkamų drabužių“, – sakė Mantas.
Dabar jam pačiam keista, kaip galėjo šitiek laiko būti toks „privalgęs“ ir nieko nesiimti. „Aš ir draugams sakau: „Kodėl jūs tada man nesakėt, kaip baisiai aš atrodau?“, – sakė pašnekovas.
Paklaustas, ką patartų kitiems žmonėms, kurie nori, bet niekaip nepajėgia numesti svorio, Mantas atsakė: „Gal nuskambės banaliai, bet ir jiems patarčiau pirmiausia atrasti laiko sau: įvertinti, kaip jaučiasi, apmąstyti, ko nori pasiekti, ir užsibrėžti tikslą. Jei žmogus turės aiškų tikslą ir labai norės, tada tikrai jo pasieks.“
