Klastinga liga iš lėto atėmė Donato kojas: neįtarė, su kuo teks susidurti atsisėdus į vežimėlį

Prieš kelerius metus į neįgaliojo vežimėlį atsisėdęs Donatas Liulia ieškodamas darbo susidurdavo su įvairias darbdavių stereotipais ir baimėmis, kodėl jis negalėtų dirbti tam tikroje įmonėje. Nepraradęs užsispyrimo ir noro rasti darbą, šiandien Donatas džiaugiasi – yra visavertis vienos įmonės darbuotojas.

Donatas Liuolia.<br>lrytas.tv momentinis kadras.
Donatas Liuolia.<br>lrytas.tv momentinis kadras.
Aurelija Astrauskė.<br>A. Kudinovo dizainas.
Aurelija Astrauskė.<br>A. Kudinovo dizainas.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Dec 8, 2021, 5:00 PM, atnaujinta Dec 8, 2021, 5:10 PM

Vis dėlto, Donatas atviras – kad negalią turintis žmogus būtų darbo rinkoje svarbu ne tik darbdavių iniciatyva daryti daugiau, bet ir pačių neįgaliųjų motyvacija dirbti. Kaip neprarasti pasitikėjimo savimi ir įsitraukti į darbo rinką, savo patirtimi Donatas pasidalijo „Berta&Talks“ tinklalaidėje.

– Donatai, jūs dirbate „DSP Plius“ organizacijoje. Kaip galėtumėte apibūdinti savo darbą? Kaip jums sekasi?

 –  Sekasi gerai, dirbu daugiau nei dvejus metus. Per tą laiką išmokau daug naujų dalykų. Ofise nieko netrūksta. Darbo pradžioje, jeigu kažko trūkdavo, buvo sudarytos sąlygos dirbti be jokių trikdžių.

– Kalbant apie darbą – kaip jums sekėsi jo ieškotis?

– Susidūriau su vienu atveju, kai viena įstaiga man atsakė „ne“. Tai buvo vienas iš bankų. Jis įsikūręs aukštame pastate ir jie išsakė tokią mintį, jog esant avarinei gaisro situacijai nebūtų galima leistis liftais, o reikėtų lipti laiptais žemyn. Dėl šios priežasties bankas atsakė neigiamai į bandymą aplikuoti į darbo poziciją.

Kalbant apie neįgaliųjų integraciją į darbo rinką. Kokios yra stigmos darbo rinkoje? Įsidarbinti yra paprasta ar žymiai sudėtingiau nei mums gali atrodyti?

Manau, kad šiuo metu rinkai netrūksta nieko. Dažnai trūksta neįgaliųjų noro integruotis į darbo rinką. Trūksta drąsos, noro, kliudo baimė būti atstumtiems.

– Jūs sakote, kad trūksta neįgaliųjų noro, kliudo baimė būti atstumtam. Ar jūs susidūrėte su tokia mintimi, jog baisu ateiti į naują darbo vietą, nes galite būti atstumtas?

– Žinoma, baimės yra, bet dažnai tai priklauso nuo pačio žmogaus požiūrio. Aš nemanau, kad esu kitoks, nejaučiu baimės, jog galiu būti atstumtas. Visada jaučiausi kaip paprastas žmogus, kuris tiesiog juda kartu su kėde ant ratų.

– Kaip jums sekasi bendrauti su kolegomis?

– Kolegos priima mane natūraliai. Buvo kolegų, kurie prisitaikė kiek lėčiau, bet buvo ir tokių, kurie gan greitai pradėjo naudoti juodą humorą. Viskas buvo labai gerai, man patinka.

– Ne paslaptis, kad pritaikyti darbo vietą neįgaliam asmeniui tikrai reikia. Minėjote, jog reikėjo įrengti techninius dalykus jūsų organizacijoje, kurie padėtų labiliai jaustis darbo vietoje. Kokie dalykai tai buvo?

– Prieš įsidarbinant nebuvo kelių dalykų. Reikėjo pasirūpinti turėklu, kuris padeda užvažiuoti į ofisą. Taip pat reikėjo turėklo tualete. Tai ir buvo keli dalykai, kurių trūko ir tuo buvo pasirūpinta labai gretai. Šiuo metu netrūksta jokių kitų pagalbinių priemonių.

– Kiti darbdaviai baiminasi priimti žmones su negalia. Ar manote, kad šios baimės yra logiškos ir patvirtintos?

– Nemanau, kad tai yra mitas. Žmogus turintis negalia visada turi daugiau problemų negu žmogus, kuris neturi negalios. Žinoma, pačiam dažnai skauda nugarą, kartais nueinu pagulėti darbo metu. Tikriausiai paprastam žmogui taip dažnai nenutinka, todėl tai nėra tik mitas. Tačiau manau, kad bijoti neverta, jog neįgalus žmogus nedirbs ar negalės įgyvendinti kažkokios užduoties. Sveikam žmogui irgi gali pasitaikyti visko, todėl manau, kad stipriai bijoti neverta. Kartą įdarbinęs negalią turintį asmenį darbdavys gan greitai gali pastebėti, jog nedaug skiriasi negalia turintis ir neturintis asmuo.

– Atrodo daugelis, kurie nesupranta su kokiais sunkumais tenka susidurti asmeniui turinčiam negalią, toks žmogus, kuris siekia tikslų, atrodo labai stiprus. Iš kur jūs semiatės stiprybės?

– Turbūt visą gyvenimą buvau tas, kuris nemėgsta pasiduoti. Į neįgaliojo vėžimėlį irgi atsisėdau ne iš karto, o palaipsniui mano kojoms silpnėjant. Tai išugdė mane ir užaugino labai „storą odą“, todėl dabar jaučiuosi stiprus.

– Minėjote, kad į neįgaliojo vežimėlį atsisėdote ne iš karto. Kokia buvo jūsų istorija?

– Turėjau įgimtą stuburo ligą, kuri palaipsniui pažeidžia stuburo smegenis. Ilgainiui pajauti, kad vis mažiau jauti kojas, kad jas sunku pakelti. Iš pradžių pajaučiau, kad negaliu pakelti dešiniosios kojos, tad metus vaikščiojau su lazda. Po metų nepaėjau su lazda, todėl likusius dešimt metų vaikščiojau su ramentais, nes buvau labai užsispyręs ir nenorėjau sėstis į vežimėlį, kol galiausiai susilaužiau girnelę. Tuomet supratau, kad gana būti užsispyrusiam ir atsisėdau į vėžimėlį. Tai buvo prieš trejus metus.

– Jūs dirbate ilgiau nei du metus. Ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie iki šiol bijo įsidarbinti ir ką jiems reikėtų išgirsti, kad atsirastų drąsos bandyti?

– Manau, kad būtų labai lengva pasakyti nebijoti. Patarimas būtų paprasčiausiai bandyti, nes vis vien bijosi. Kol negausi teigiamo rezultato, niekados nesulaksi pasitikėjimo savo jėgomis. Svarbiausia yra bandyti, nes antraip visą gyvenimą liksi užsidaręs.

Ką galėtumėte pasakyti darbdaviams, kuriems neįgaliojo priėmimas atrodo baisus ir kurie tai vertina lyg stigmą?

Manau, kad darbdaviams tai nėra didelis sunkumas, o tik kiek nestandartinis variantas. Šiuo metu stebint stipriai augančią IT sferą, nėra skirtumo kokį žmogų priimti į šią poziciją. Žmogui, valdančiam kojas ar nevaldančiam jų, svarbiausia gerai atlikti iškeltas užduotis. Jeigu žmogus su negalia gali tą patį darbą atlikti taip pat gerai – jo fizinė būklė tampa nereikšmingu rodikliu.

– Minėjote, kad dirbate bene du metus ir jums darbą padėjo susirasti Valakupių reabilitacijos centras. Kaip jie jums padėjo ir koks tai buvo procesas?

– Aš dalyvavau vienoje iš jų programų, po kurios jie padėjo įsidarbinti. Laikas nuo laiko jie man pristatydavo darbo pasiūlymus, bet jie nepatraukė mano akies. Vieną dieną gavau darbo pasiūlymą, kuris patraukė mano akį. Pabandęs įsidarbinti gavau vietą įmonėje ir ten dirbu iki šiol.

– Jums teko susidurti baimėmis dėl kolegų, kaip jus priims, kaip seksis bendrauti. Kokia situacija yra šiuo metu?

– Pandemija padarė didelę paslauga neįgaliesiems. Ypač epilepsija sergantiems pacientams, nes įvykus nelaimei, už tuos dalykus turėtų atsakyti darbdavys. Šiais laikais didžioji dalis darbdavių netgi nori, kad žmonės dirbtų nuotoliniu būdu, todėl visi šie sunkumai nukrenta nuo darbdavio pečių, nes šiuo atveju žmogus sergantis epilepsija ir dirbantis iš namų yra pats atsakingas už savo saugumą. Visi kiti darbuotojai, kurie turi problemą su judėjimu, taip pat yra ganėtinai paprasta.

Pokalbį su pašnekovu galite išgirsti čia.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.