„Dažnai vyresni žmonės, turintys negalią, bijo atsidurti senelių namuose, bet aš noriu juos padrąsinti. Viskas čia šiuolaikiška ir patogu, kolektyvas puikus, bent jau mūsų antrajame korpuse. Mes prižiūrėti, nuprausti ir pamaitinti geriau, nei būtų namuose. Ir gyventojai čia labai geri, draugiški, nei jie, nei darbuotojai nesipyksta ir nesirieja. Mes ir pašvenčiam, ir pašposaujam, ir padainuojam“, – pasakojo ponia Marija.
Ji sakė, kad globos įstaigoje atsidurti nebuvo baisu, nes iki tol dėl sveikatos problemų ne kartą gulėjo slaugos ligoninėje. Be to, ir dukra vis kartojo, kad jai tuoj bus per sunku mama pasirūpinti, juk jai su vyru reikia dirbti, o žmogų samdyti per brangu, tad reikės kažką daryti, ir taip ji su mintimi apie senelių namus apsiprato.
Ar Marijos sveikatos būklė tokia sudėtinga? „Man darė operaciją ir kažką pažeidė, kažkas negerai su nervais, kartais prasideda priepuoliai, mane visą purto... Ir vaikščioti kartais nėra jėgų, tik su vaikštyne paeinu, nors kai jaučiuosi gerai, vaikštau paprastai“, – paaiškino senjorė.
Dukras ji turi netgi dvi, taip pat turi 5 anūkes ir 6 proanūkus, taigi jaučiasi turtinga. Ir nesijaučia gyvenimo nuskriausta dėl to, kad visgi atsidūrė globos įstaigoje. „Žinau, kad čia jau paskutinė mano gyvenimo stotelė“, – sakė Marija.
Papasakojo, kad kai dukra ją atvežė į Šaukėnus ir personalas atvedė į jai skirtą kambarį, ji, pamačiusi jame tik vieną lovą, net atsisėdo iš nuostabos – nė nedrįso svajoti, kad kambaryje gyvens viena. Čia ji pasistatė savo komodą, atsivežė dukros dovanotą gėlę, savo televizorių (bet, kiek žino, tie senukai, kurie savų neturi, gauna „valdiškus“) ir netgi savo kompiuterį – Marija juo naudojasi bene vienintelė iš visų globos namų gyventojų.
Ką ji veikia prie kompiuterio? „Galiu parašyti elektroninį laišką. Naujienų daug neskaitau, labiau skaitau dvasinę literatūrą, man rūpi tikėjimo dalykai. Kartais kitiems seneliams užleidžiu muziką – jiems ypač patinka itališkos dainos“, – sakė Marija.
Taip pat, kai gerai jaučiasi, ji siuvinėja. Nori, kad staliuką ir komodą puoštų siuvinėtos staltiesės, o sienas – paveikslėliai. Jau dabar ir gydytoja, ir slaugytojos, užėjusios į jos kambarį, sako, kad jame labai jauku.
Pripažino, kad pradžioje, čia atvykusi, kiek susirūpino dėl to, kad gydytoja įstaigoje nebūna nuolat, atvyksta gal tik kartą per mėnesį. Bet vėliau įsitikino, kad slaugytojos puikiai išmano savo darbą, ir, jei prireikia, gali suleisti reikiamų vaistų ar kitaip padėti.
Verkia tik viena gyventoja
Kai nori, Marija būna viena savo jaukiame kambarėlyje, o kai turi noro, eina pabendrauti su kitais senjorais – jų viename korpuse iš viso gyvena 23, 16 moterų ir 7 vyrai. Tarp jų – ir buvę inžinieriai, ir mokytojai.
Pasak pašnekovės, ir daugelis kitų senjorų su gyvenimu globos namuose apsipratę ir juo nesiskundžia, jei tik neužklumpa sveikatos problemos.
„Tik viena moteris, jai jau devyniasdešimt, buvusi istorijos mokytoja, vis verkia, kad labai nori namo, o dukra jos nepaima. Bet aš ir kiti jai sakome, kad tokie jau laikai – gal seniau vaikų požiūris ir buvo kitoks, bet dabar jie nusiteikę dirbti, rūpintis savo reikalais, na, o mums telieka pasitraukti ir nebūti jiems našta. Ir čia tikrai gerai, čia ne namai, bet nieko netrūksta“, – sakė Marija. Ir paneigė įsitikinimą, kad globos namuose atsiduria tik vieniši vaikų neturintys senjorai.
Ar jai visgi neliūdna, kad Kalėdas praleis be artimųjų? „Aš esu Jehovos liudytoja, o mes Kalėdų nešvenčiame, mūsų įsitikinimu, Jėzus gimė rudenį. Tačiau ir globos namuose vyksta mišios, turime eglutę, lempučių ir mokame švęsti. Buvo vienos moters gimtadienis, stalai buvo šventiškai padengti, o jos tolima giminaitė – dainininkė Vitalija Katunskytė, tai ji atvyko pas mus ir visą valandą koncertavo, seneliai ir darbuotojos net šoko kartu“, – pasakojo Marija.
Pridūrė, kad kiek liūdniau dabar dėl to, kad dabar dėl pandemijos artimieji globos namų gyventojus gali aplankyti tik penkiolikai minučių. Jai tai mažesnė problema, kadangi ji naudojasi kompiuteriu ir su artimaisiais susiskambina vaizdo skambučiais, pamato juos ekrane, o kitiems liūdniau, ypač, jei artimieji gyvena toli. Tiesa, jos dukros ir anūkės, nepaisydamos nemenko atstumo iš Šiaulių atvyksta į Šaukėnus susitikti kad ir trumpam.
„Dar norėjau papasakoti, kad pas mus labai gražu. Žiūriu pro vieną langą – pušys, pro kitą – berželiai. Tos pušys man primena Druskininkus, o gal net Kuršių Neriją. Sakau, kad mes čia gyvename kaip sanatorijoje. Taigi nereikia senelių namų bijoti. Aš jums nemeluoju, juk melas – tai nuodėmė. Jeigu kažkur girdėjote, kad žmonės skundžiasi, jog jiems čia negerai – pagalvokite, gal tai tokie kaprizingi žmonės, kuriems ir namie viskas būtų blogai“, – optimistiškai kalbėjo močiutė.
