Jaunystėje pasirinkęs studijuoti fiziką, o vėliau ir pradėjęs darbuotis šioje mokslo srityje L.Klimka susimąstė: „Koks aš lietuvis, jeigu nepažįstu savo krašto?“ Ir jam puikiai sekėsi derinti tikslųjį mokslą su etnologija.
– Kuo svarbios mūsų protėvių tradicijos, susijusios su metų virsmu ir Kalėdomis? Kodėl jas verta išsaugoti? Kaip jos gali padėti šiuolaikinei visuomenei?
– Tradicinės lietuvių kultūros bruožas – glaudus ryšys su gamta ir jos laiko ritmais. Jie, diktuojami dangaus šviesulių judėjimo, rikiuodavo žmogui darbų ir kalendorinių švenčių seką.
Neabejotina, kad tradiciniai papročiai nėra tik muziejinė vertė, – jie ir dabar būtini tautos dvasiniam ar net fiziniam sveikatingumui. Senolių patirtis, pritaikyta dabarčiai, stiprina šeimas – pagrindinę tvirtos tautinės valstybės ląstelę.
Kūčių vakarienė – viena iš nedaugelio tautinių tradicijų, kurių laikosi daugelis Lietuvoje. Jos metu dėkojama Dievui ir gamtai už metų malones ir dosnumą, o artimiesiems – už paramą ir meilę.
Kūčių papročiai vienija tautą, tačiau juose yra nemažų regioninių skirtumų. Ypač tai pasakytina apie Kūčių valgius, kurių etnografai Lietuvoje yra suskaičiavę daugiau kaip šimtą, nors ant stalo reikėdavo tik devynių – senovinio kalendorinio skaičiaus.
Tiesa, vėlesniais laikais valgių skaičių žmonės padidino iki dvylikos ar trylikos, tardami tiek buvus apaštalų ar Paskutinės vakarienės valgytojų. Nors tai jau būtų iš Velykų papročių.
Įdomiai žmonės aiškina valgių prasmę. Žirniai ir pupos – Adomo, Marijos ar vargo žmonių ašaros. Miežius esą valgę, akuotus nusitrynę, iš rojaus išvaryti pirmieji žmonės. Kviečiai namams nešantys skalsą, o žuvis primenanti apaštalus, kurie buvę žmonių sielų žvejais. Spanguolės apsaugo nuo blogos priešo akies.
Išskirtinai lietuviškais Kūčių papročiais etnografai laiko kūčiukų su aguonpieniu valgymą, bičių kvietimą prie šventinio stalo, rūpinimąsi naminiais gyvuliais, ypač avelėmis.
Kas tie kūčiukai, įvairiose vietovėse vadinami ir prėskučiais, sližikais, skrebučiais, riešutėliais, barškučiais, kleckučiais, parpeliukais?
Tai – apeiginė duonelė, skirta vėlėms pamaitinti, – jie mažučiukai, nes vėlės neturinčios kūno. Jų daug prikepama, nes mūsų giminėlė krašte prie Baltijos jūros gyvena nuo neatmenamų laikų.
– Kaip jūsų šeimoje sutinkamos Kūčios ir Kalėdos? Kas susėda prie stalo? Koks mėgstamas Kalėdų patiekalas?
– Mano tėvų gimtinės yra skirtinguose etnografiniuose regionuose, tad prisimenu iš vaikystės, kad ant Kūčių stalo būdavo ir žemaitiškų, ir sėliškų valgių, pavyzdžiui, cibulynės su virtomis bulvėmis ir avižinio kisieliaus.
Dabar didžiąsias žiemos šventes stengiamės sutikti arti gamtos, juolab kad vienos iš dukterų šeima gyvena nuošaliame kaime, kitos – Vilniaus užmiestyje.
Sodo kampe papuošiama gyva eglutė. Dovanėlės artimiesiems paslepiamos po sniegu šalia uždegus žvakelę.
Vienais metais dovanas atvežė šiaudinis elnias devyniaragis, į rogutes pakinkytas, – tuo pasirūpino anūkas.
Prie stalo susėda abiejų dukterų ir anūkės šeimos, jeigu tik virusas leidžia. Vakarienė pradedama Šventojo Rašto ištraukos skaitymu. Tada dalinantis kalėdaičiu išsakomi linkėjimai kiekvienam sėdinčiajam prie stalo.
Atrodo, dar taip neseniai anūkėliai suvaidindavo ir misteriją – kūdikėlio Jėzaus gimimą tvartelyje. O užstalės kalbos – apie senovę ir giminės istoriją. Tikimės šias tradicijas perteikti ir proanūkiams. Skaniausi Kalėdų valgiai – neabejotinai iš naminių kaimo gėrybių.
– Kaip jūsų šeimoje ruošiamas stalas? Ar klojate šieną po staltiese? Ar tikite burtais?
– Kūčių vakarienę stengiamės paruošti pagal lietuviškas tradicijas: ir šieno paklotė po staltiese būna, ir kryželis viduryje stalo, ir burtai po vakarienės. Juk vienintelė tokia šventė metuose! Tarp devynių valgių ant mūsų stalo nebūna nei sušių, nei bananų.
– Kaip nuo mažumės auklėjote savo dukteris? Ar joms teko nusivilti sužinojus, kad dovanas po eglute padeda tėvai, o ne Kalėdų Senelis?
– Neturėjau ypatingos dukterų auklėjimo metodikos, gal tam stigo ir laiko. Tiesiog per atostogas ar savaitgaliais būdavome kartu. Žinoma, žmona Rita joms skirdavo daugiau dėmesio.
O paaugusios dukros mane mokė pakantumo ir atlaidumo. Jų pasirinkimams – ar specialybės, ar gyvenimo būdo – nedariau jokio spaudimo. Ir į dukrų jausmų pasaulį stengiausi nesibrauti.
Gal vaikystės kelionės turėjo prasmės, kad pavyko joms įdiegti pažinimo alkį: vyresnėlės Linos šeima – dideli keliautojai po platųjį pasaulį, jaunėlė Indrė su sūnumi Povilu – nenuoramos žygeiviai po Aukštaitijos piliakalnius. Dar ir knygų skaitytojai. Kai gyvenome kartu daugiabutyje, Kalėdų dovanėles mano mergaitėms atnešdavo zuikučiai – padėdavo jas už durų ant rogučių.
– Esate fizikas, bet tyrinėjate papročius, tradicijas. Kuo jus patraukė ši sritis, kurioje tai, kas vadinama mokslo įrodytais faktais, yra neapčiuopiama?
– Puslaidininkių fizikos institute buvau garsiojo akademiko Juro Poželos (1925–2014) aspirantas. Pavargus nuo protinio darbo laboratorijoje geriausias poilsis būdavo pažintinės kelionės.
Nesvarbu, kuriuo metų laiku, savaitgaliais iškeliaudavau su kuprine, kurioje – lengvas miegmaišis ir palapinė. Keliaudavau dažniausiai pėstute, o kartais ir dviračiu, slidėmis ar baidare. Lankydavau gražiausius gamtos kampelius, apleistus parkus, griūvančius dvarus, sakralųjį paveldą, tautodailininkų dirbtuves.
Vieną vasarą sugalvojome su mažomis dukrelėmis kelionę po tolimąją Žemaitiją pasikinkę arkliuką į vežimaitį. Ir dabar manau, kad dviratis ir vežimaitis – geriausios transporto priemonės keliauti po Lietuvą.
Sovietmetį vyko melioracijos vajus, vienkiemių naikinimas ir kolūkinių gyvenviečių statybos. Liūdna būdavo matyti traktoriumi traiškomus tradicinius pakelių kryžius.
Negali išlikti abejingas barbarizmui, tad į kuprinę įsimesdavau kokį etnografinį daiktelį, paliktą griaunamoje sodyboje – prabėgančiam laikui atminti. Taip pamažu susidarė kaimiškų matų ir saikų (bezmėnai, gorčiai, aršinai) rinkinys Etnokosmologijos muziejui. Mano surinktų eksponatų yra ir Arklio muziejuje.
Pažintinės kelionės mane atvedė į kraštotyrą. Nuo 1988 metų per atostogas ėmiau dalyvauti Kraštotyros draugijos rengiamose kompleksinėse ekspedicijose.
1992-aisiais paragintas apsisprendžiau užsiimti šia mokslo sritimi profesionaliai, įsidarbinau tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete, Baltų proistorės katedroje.
Pamaniau – pusė gyvenimo praleista fizikos laboratorijose, antroji pusė tebūnie etnokultūros erdvėse. Tiksliųjų mokslų darbo metodologija pravarti ir ten: ar tai aiškinant archeologų tyrinėjimus, ar tradicinių kalendorinių papročių kilmę ir tautodailės ornamentiką.
Su istorijos specialybės studentais įvairiose Lietuvos vietovėse kas vasarą man tekdavo atlikti kraštotyros praktikas – prakalbinti kaimo senolius, menančius senąjį žemdirbiškąjį ūkininkavimo būdą, užkoduotą tradiciniais papročiais ir liaudiškais tikėjimais.
Per paskaitas dėsčiau lietuvių religiją ir mitologiją, etnokultūros pagrindus, mokslo ir technologijų istoriją. Gal ši kraštotyrinė ir žiniasklaidinė veikla buvo prasminga, nes 2005 metais įvertinta valstybine Jono Basanavičiaus premija.
Tiksliųjų ir taikomųjų mokslų istorijos Lietuvoje pažinimui taip pat skiriu dėmesio kiek išgalėdamas. Grąžinu skolą Vilniaus universitetui, kuriame daug metų darbavosi mano tėvas.
Už paskelbtus etnokosmologijos ir astronomijos istorijos darbus iš astronomų 2019 metais sulaukiau netikėto įvertinimo: jų atrastas asteroidas pavadintas mano pavarde.
Dabar, kai jau galiu laisvai planuoti savo darbotvarkę ir kiek sveikata leidžia, aprašinėju Lietuvos bažnyčių varpus ir laikrodžius, tyrinėju jų istorijas ir likimo vingius.
