„Bus žuvytės, kaip Remigijus mėgo, taip pat dar turiu vieną jo gamintų žuvies konservų indelį. Paskutinis“, – traukdama iš spintelės stiklainį susigraudino S.Bogdanovič.
R.Kručkauskas, su kuriuo ji paupyje praleido dvylika metų, netikėtai mirė prieš metus.
S.Bogdanovič savo likimo draugą prisimena kiekvieną dieną trobelėje prie jo portreto uždegdama žvakę.
Važiuodavo ieškoti žuvies
Svetlana prisiminė, kaip prieš Kūčias su Remigijumi važiuodavo į miestą ieškoti sterko.
Žuvį Remigijus ruošdavo pats, Svetlanai neleisdavo. Moteris nusišypsojo: „Galbūt todėl, kad jis buvo penktos kategorijos, o aš – ketvirtos kategorijos virėja.“ R.Kručkauskas dirbo alaus bare „Papartis“, oro uosto restorane, net „Neringoje“, „Palangoje“.
Prapjovęs žiaunas Remigijus ištraukdavo sterko žarnas. Pilvo neperpjaudavo, nes tada žuvis išsiverčia. Į vidų prikimšdavo pomidorų, tiesa, prieš tai žuvį pamarinavęs.
Suvyniojęs į foliją R.Kručkauskas sterką kepdavo ant anglių lauko krosnyje. Žuvis būdavo labai minkšta, liežuvį buvo galima praryti.
Kitas patiekalas, be kurio neapsieidavo stalas, – silkė. Ją Remigijus ruošdavo gana paprastai: prie silkės smulkiai supjaustydavo svogūno ir citrinos be žievės. Taip labiausiai patikdavo ir jam, ir jo likimo draugei.
Diagnozė pasirodė keista
R.Kručkauskas mirė netikėtai. Sveikata nesiskundusiam vyrui nieko neskaudėjo ir tą vasario vakarą. Prabudusi naktį Svetlana pastebėjo, kad likimo draugas užsiklojęs galvą.
„Maniau, kad taip miega, nežadinau. Tik ryte supratau, kas nutiko“, – pasakojo moteris.
R.Kručkausko mirties liudijime buvo įrašyta, kad mirė nuo plaučių uždegimo. Tokia diagnozė Svetlanai atrodė labai keista.
Bebrai grauždavo medžius
Pasišaipydamas R.Kručkauskas nevengdavo ir savęs pavadinti „bomžu“.
Gavęs sklypo prie Neries savininko leidimą paupyje savo rankomis jis susilipdė trobelę. Ant krosnies yra skaičiai – 2007. Tai metai, kai Remigijus persikraustė į paupį. Po poros metų trobelėje apsigyveno ir Svetlana.
Tačiau dabar moteriai – nerimo dienos. Mat neseniai atėjęs kaimynas Tadas pasakė, kad po poros metų tame sklype prasidės statybos, todėl moteriai teks ieškoti kitos vietos.
Tiesa, ji vėl ne viena. Mat Svetlanos trobelėje prisiglaudė Antanas. „Turbūt Remigijus man jį atsiuntė, kad aš viena neliūdėčiau“, – svarstė moteris.
Antanas turi darbą, o laisvalaikiu kapoja malkas. Beje, anksčiau buvo geriau, kai paupyje gyveno šeši bebrai. Jie nugrauždavo medžius, tad jų užtekdavo malkoms. Juk pjauti medžius paupyje draudžiama.
Bet mirus Remigijui kažkur pradingo ir bebrai. O dabar Svetlana kaip tikrame kaime laiko devynias vištas ir gaidį.
„Remigijus labai mylėjo gyvūnus. Kai kalė atsivedė šunyčių, jų nepaliko lauke, ant vienos lovos sukalė aptvarą ir ten augino“, – prisiminė S.Bogdanovič.
Beliašus gamino linksmai
Svetlanos trobelė papuošta ne tik viduje. Prie įėjimo durų kabo Kalėdų vainikas, o virš jo – Lietuvos trispalvė.
Kaip sugebėdama moteris išpuošė ir patalpą, kuri atstoja ir virtuvę, ir miegamąjį. Ant krosnies virė didžiulis mėsos ir makaronų sriubos puodas. Viralo kelioms dienoms bus ir iš darbo grįžtančiam Antanui.
Vis dėlto dažniau prisimindama Remigijų Svetlana vėl susigraudino pasakodama, kaip su likimo draugu prie trobelės gamino beliašus. Tam jis net specialų stalą buvo sukalęs.
Remigijus telefonu filmavo gamybos procesą, kaip profesionalus virėjas komentavo jį, Svetlaną vadindamas „mamyte“, paskui ir abudu įsiamžino.
Išėjo linksmas įrašas. Deja, jis dingo sugedus telefonui.
„Buvo puiki vasaros diena. Labai stengiausi, kad tešla nepriliptų prie stalo – juk mano darbą stebėjo profesionalas. Būdoje inkštė mažyčiai šunyčiai, buvo šilta ir gera“, – atsiduso moteris.
