Nors Viktorija žino, kad jos sužadėtinis niekuomet nevaikščios, energija ir optimizmu aplinkinius stebinančiai jaunai porai tai netrukdo siekti laimės ir kurti šviesiausių ateities planų. Juose – ir kelionės, ir svajonių namai į fotografines keliones atvykusiems keliautojams. Tiems, kurie nori pažinti ir pamilti save.
Jausmingų ir atvirų fotografijų kūrėją V.Rekašiūtę, anksčiau Lietuvoje prisistatydavusią Ragganos slapyvardžiu, dažnai galima sutikti Šiaurės Italijoje vaikštinėjančią įspūdingo žvaigždžių vilomis nusagstyto Komo ežero pakrante.
Iš Kaišiadorių kilusi lietuvė čia gyventi ir kurti persikėlė prieš trejus metus, prieš tai buvo apsistojusi mažame Sicilijos miestelyje, kur turėjo savo galeriją ir kur sunkiais gyvenimo momentais iki šiol vykdavo ieškoti savęs.
Sutapimas – būtent iš čia kilęs ir jos sužadėtinis, 15 metų pusės kūno nuo krūtinės nevaldantis A.Tambe.
Vis dėlto šioje Pietų saloje jų keliai nesusikirto. Lemtinga pažintis įvyko Komo ežero pakrantėje, abiem stiprioms asmenybėms padovanodama ilgai lauktą meilę.
Netikėtas pokalbis ant suoliuko su nevaikštančiu vaikinu žavios lietuvės gyvenimą pakeitė visiškai.
Moteris tikino iš karto supratusi, kad žvelgia į akis, kurias jau sapnavo. Net ir įprasti pasivaikščiojimai nuo tos sekundės tapo kitokie. Sudėtingesni, bet kartu įrodantys, kokie stiprūs gali būti vienas kitą ir gyvenimą mylintys žmonės.
„Pripažinsiu, kad pirmąją sekundę man pakirto kojas Andreos grožis, o visos kitos mūsų gyvenimo sekundės man buvo dideli atradimai. Tokie, kurių aš, kaip moteris, niekada nebuvau atradusi, patyrusi ar supratusi. Mane žavi jo gebėjimas kasdien priversti mane juoktis, šypsotis.
Tai, kad žmogus kasdien manyje budina norą siekti svajonių, kurios atrodo net pačios keisčiausios. Žmogus, kurio gyvenime nėra žodžio „neįmanoma“. Ką jau kalbėti apie energiją, kurią jis skleidžia pasauliui. Atrodo, kur jis – ten niekada nebūna tamsos. Imi tikėti tuo pasauliu, kurį savo galvoje tik įsivaizdavai“, – neįtikėtinos meilės istorijos pradžią atskleidė V.Rekašiūtė.
Panašius jausmus prisipažino patyręs ir Andrea – ežero pakrantėje sutiktą fotografę jis pamilo iš pirmo žvilgsnio. Jis neslėpė tokių jausmų laukęs nuo tada, kai 2006-aisiais po tragiškos avarijos turėjo išmokti gyventi kitaip.
Tuomet, vos tik grįžęs iš karinės misijos Irake, jis buvo ką tik įsigijęs savo svajonių motociklą. Tačiau nespėjo juo pasidžiaugti. Toskanos greitkelyje susidūręs su priešpriešiais netikėtai išvažiavusia mašina jis vertėsi į griovį, o 300 kilogramų sveriantis motociklas užvirto jam ant nugaros. Andrea neslėpė, kad dar gulėdamas griovyje aiškiai suvokė kojų nebevaldysiąs.
„Skambindamas pagalbos jau supratau, kad pusė mano kūno prarado galimybę judėti, ir privalau su tuo susitaikyti. Vėliau ligoninė ir daugiau nei šešis mėnesius trukęs gydymas man leido suprasti, kad esu ne nukentėjęs, o apdovanotas didele dovana, nes, kitaip nei likusieji, galėjau judinti rankas, kaklą. Supratau, kad noriu gyventi taip, kaip gyvenau iki tol, tačiau visa ta jėga turi būti perkelta ten, kur mano kūnas gali judėti. Aš toliau mėgavausi gyvenimu. Maudynės jūroje, motociklai, automobiliai, draugai, vakarėliai, naujos pažintys...
Visuomet norėjau sutikti žmogų, kuris mane pamiltų tokį, koks esu. Ne tą, kuris buvo ir kuo tapo, bet dabartinį mane. Tokio žmogaus laukiau penkiolika metų.
Žinoma, per tą laiką turėjau santykių, pažinčių ir niekada nesiskundžiau moterų dėmesio stoka. Tačiau tai, ko ieškojau, buvo kur kas daugiau. Viktorija mane matė kaip asmenybę, kaip vyrą su didžiulėmis galimybėmis ir svajonėmis“, – pasakojo meilę suradęs vaikinas.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
