Nors Viktorija žino, kad jos sužadėtinis niekuomet nevaikščios, energija ir optimizmu aplinkinius stebinančiai jaunai porai tai netrukdo siekti laimės ir kurti šviesiausių ateities planų. Juose – ir kelionės, ir svajonių namai į fotografines keliones atvykusiems keliautojams. Tiems, kurie nori pažinti ir pamilti save.
Jausmingų ir atvirų fotografijų kūrėją V.Rekašiūtę, anksčiau Lietuvoje prisistatydavusią Ragganos slapyvardžiu, dažnai galima sutikti Šiaurės Italijoje vaikštinėjančią įspūdingo žvaigždžių vilomis nusagstyto Komo ežero pakrante.
Iš Kaišiadorių kilusi lietuvė čia gyventi ir kurti persikėlė prieš trejus metus, prieš tai buvo apsistojusi mažame Sicilijos miestelyje, kur turėjo savo galeriją ir kur sunkiais gyvenimo momentais iki šiol vykdavo ieškoti savęs.
Sutapimas – būtent iš čia kilęs ir jos sužadėtinis, 15 metų pusės kūno nuo krūtinės nevaldantis A.Tambe.
Vis dėlto šioje Pietų saloje jų keliai nesusikirto. Lemtinga pažintis įvyko Komo ežero pakrantėje, abiem stiprioms asmenybėms padovanodama ilgai lauktą meilę.
Netikėtas pokalbis ant suoliuko su nevaikštančiu vaikinu žavios lietuvės gyvenimą pakeitė visiškai.
Moteris tikino iš karto supratusi, kad žvelgia į akis, kurias jau sapnavo. Net ir įprasti pasivaikščiojimai nuo tos sekundės tapo kitokie. Sudėtingesni, bet kartu įrodantys, kokie stiprūs gali būti vienas kitą ir gyvenimą mylintys žmonės.
„Pripažinsiu, kad pirmąją sekundę man pakirto kojas Andreos grožis, o visos kitos mūsų gyvenimo sekundės man buvo dideli atradimai. Tokie, kurių aš, kaip moteris, niekada nebuvau atradusi, patyrusi ar supratusi. Mane žavi jo gebėjimas kasdien priversti mane juoktis, šypsotis.
Tai, kad žmogus kasdien manyje budina norą siekti svajonių, kurios atrodo net pačios keisčiausios. Žmogus, kurio gyvenime nėra žodžio „neįmanoma“. Ką jau kalbėti apie energiją, kurią jis skleidžia pasauliui. Atrodo, kur jis – ten niekada nebūna tamsos. Imi tikėti tuo pasauliu, kurį savo galvoje tik įsivaizdavai“, – neįtikėtinos meilės istorijos pradžią atskleidė V.Rekašiūtė.
Panašius jausmus prisipažino patyręs ir Andrea – ežero pakrantėje sutiktą fotografę jis pamilo iš pirmo žvilgsnio. Jis neslėpė tokių jausmų laukęs nuo tada, kai 2006-aisiais po tragiškos avarijos turėjo išmokti gyventi kitaip.
Tuomet, vos tik grįžęs iš karinės misijos Irake, jis buvo ką tik įsigijęs savo svajonių motociklą. Tačiau nespėjo juo pasidžiaugti. Toskanos greitkelyje susidūręs su priešpriešiais netikėtai išvažiavusia mašina jis vertėsi į griovį, o 300 kilogramų sveriantis motociklas užvirto jam ant nugaros. Andrea neslėpė, kad dar gulėdamas griovyje aiškiai suvokė kojų nebevaldysiąs.
„Skambindamas pagalbos jau supratau, kad pusė mano kūno prarado galimybę judėti, ir privalau su tuo susitaikyti. Vėliau ligoninė ir daugiau nei šešis mėnesius trukęs gydymas man leido suprasti, kad esu ne nukentėjęs, o apdovanotas didele dovana, nes, kitaip nei likusieji, galėjau judinti rankas, kaklą. Supratau, kad noriu gyventi taip, kaip gyvenau iki tol, tačiau visa ta jėga turi būti perkelta ten, kur mano kūnas gali judėti. Aš toliau mėgavausi gyvenimu. Maudynės jūroje, motociklai, automobiliai, draugai, vakarėliai, naujos pažintys...
Visuomet norėjau sutikti žmogų, kuris mane pamiltų tokį, koks esu. Ne tą, kuris buvo ir kuo tapo, bet dabartinį mane. Tokio žmogaus laukiau penkiolika metų.
Žinoma, per tą laiką turėjau santykių, pažinčių ir niekada nesiskundžiau moterų dėmesio stoka. Tačiau tai, ko ieškojau, buvo kur kas daugiau. Viktorija mane matė kaip asmenybę, kaip vyrą su didžiulėmis galimybėmis ir svajonėmis“, – pasakojo meilę suradęs vaikinas.
Meniškos sielos, iššūkių nebijanti lietuvė ir valios stiprybe žavintis italas iš karto suprato, kad meilė gali būti ta jėga, kuri padeda įveikti visas kliūtis ir išankstines nuostatas.
Pora tikino nesijaučianti kitaip nei kitos įsimylėjėlių poros. Jie kartu tyrinėja pasaulį, keliauja, kartu dainuoja jam grojant gitara, mėgaujasi maistu, kartu kuria svajones. Kartu įveikia ir įvairius sunkumus, pradedant nuo laiptų, vedančių į jų butą antrame aukšte. Viktorija užneša vežimėlį, o Andrea, kabindamasis į turėklus, pakyla aukštyn.
„Visuomet buvau labai pozityvus žmogus, tačiau kai pažinau Viktoriją, mano gyvenime nebeliko barjerų. Net gyvenimas antrame aukšte, kai kasdien rankomis tenka lipti namo, man tapo lengvai įveikiama kasdienybe. Vos apie ką nors pagalvoju, Viktorija ima ieškoti būdų, kaip tai įveikti, kaip tas mintis paversti kuo nors apčiuopiamu“, – tikino Andrea.
Atradę vienas kitą jie jau nukeliavo ir prie Baltijos, ir prie Raudonosios jūros, kur kartu po vandeniu grožėjosi koralais, kartu kilo parašiutu į dangų. Šiose kelionėse Viktorija suprato, kad neįveikiamų kelių nėra ir kad savyje turi be galo daug stiprybės.
Dėmesį savo drąsa ir išvaizda traukianti neseniai susižadėjusi pora tikino nepastebinti gailesčio ar nuostabos persmelktų aplinkinių žvilgsnių. Italijoje dauguma juos palydi susižavėjimo šypsenomis, kartais pasisiūlo padėti.
Viktorija pastebėjo, kad į negalią čia žiūrima kiek kitaip nei Lietuvoje – atviriau.
Nors kliūčių pasitaiko, moteris į jas žvelgia pro galingą pozityvumo filtrą, tarsi pro objektyvą, kuris padeda pamatyti tai, ko anksčiau akys ir širdis nepastebėdavo.
„Mudu lankomės parodose, muziejuose, kopiame į kalnus, keliaujame prie jūros, mėgstame išeiti aperityvo, pavakarieniauti. Kartais su gamtos ramybe, o kartais žmonių šurmulyje. Niekuomet nejautėme, kad iš mūsų kas nors atimta. Atvirkščiai, atrodo – duota.
Ir nors kartais suprantu, kad pasaulis, užsiimantis raketų mokslu, pamiršta padaryti viską prieinama visiems, visuomet randame būdų kliūtims įveikti. Tai tampa tik dar viena galimybe parodyti sau, kad mums nėra nieko neįveikiama, – sakė iššūkių nepabūgusi kūrėja. – Aš, kaip moteris, jaučiuosi sužydėjusi šalia tokio žmogaus. Išmokau matyti daugiau šviesos, atrasti daugybę naujų dalykų. Kiekvieną dieną jaučiu, kaip praturtinu save.“
Viktorija visada tikėjo, kad žmonės patys pasirenka savo kelią, kuriame yra ir taškų, neįtrauktų į žemėlapį, atsirandančių, kad ir kur pasuktum. Į Italiją talentinga kūrėja persikėlė ne dėl meilės, o ieškodama naujų patirčių. Reikėjo drąsos palikti Lietuvoje jau pradėjusią žibėti karjerą, tačiau atradimų troškulys buvo didesnis.
„Ėmiau kasdien gyventi mintimi, kur save nukreipti. Tada į gyvenimą patys ateina ženklai, žmonės, kurie tave priartina to noro link. Žinau, kad tai nebuvo meilė žmogui, maistui ar Italijai, tik begalinis noras užpildyti savo kūrybą naujomis spalvomis. Viskas, ko tam reikėjo, buvo naujos vietos, patirtys, išbandymai.
Kai atsuku laiką atgal, pagalvoju, ar dar turėčiau valios tokiems išbandymams. Nes tai ne tas pat, kas iškeliauti tiesiog itališkų atostogų. Žinoma, ir čia kasdien laukia gyvenimo druska. Būdavo, sėdžiu paskendusi ašarose ir galvoju, ar man to reikėjo. Ar reikia taip stipriai save spausti, gal užtektų mėgautis tuo, ką turiu?“ – gyvenimo Italijoje pradžią prisiminė lietuvių kūrėja.
Nors lengva nebuvo, Viktorija neslepia: kasdien matoma vandens, kalnų ir miškų visuma jai tapo didžiuliu įkvėpimo šaltiniu. Tarsi deguonis Italijoje ją prisotina maži žemiški ritualai: rytinė kava po alyvmedžiu, valanda sporto, ilgi pasivaikščiojimai, vyno taurė prie ežero ir pokalbiai su nepažįstamaisiais.
Tuomet fotografė į rankas ima užrašinę, ilgai dėlioja kilusias mintis, o vėliau jas perkelia į originalias fotografijas, kurias pati vadina kelionių portretais. Tokių fotografinių kelionių metu kuriamos ne įprastos fotografijos su gerai pažįstamais Italijos peizažais, o tikros istorijos, atskleidžiančios žmogaus sielos gelmes.
„Maršrutų būna ir populiarių, nes reikia visko. Tik štai išlepęs kūrėjas nebenori tenkintis vien gražiais vaizdais. Kai jau imi kartotis, lipti ten, kur tiesiog patogu, kūryba tampa tik vaizdu, bet aš visuomet ieškau daugiau – istorijos, – sakė neįprastas fotografines keliones organizuojanti V.Rekašiūtė. – Žmonės atvyksta į Italiją, apsigyvena namuose prie Komo ežero. Mes kartu praleidžiame daug laiko, keliaujame, grožimės, kalbame.
Tada atsiranda portretai. Jei tik esi atviras, nuoširdus ir nori girdėti, visuomet sukuriama istorija. Svarbiausia sustoti ir pasiklausyti paties savęs. O aš esu tik įrankis, kaip teptukas ir akvarelė žmogaus istorijai papasakoti. Kiekvienas naujas žmogus man yra didelis patyrimas, savęs susidėliojimas, atradimas. Augu kaip kūrėja su kiekvienu žmogumi.“
Karštoje ir „dolce vita“ (liet. – saldus gyvenimas) ritmu gyvenančioje Italijoje V.Rekašiūtės kūryba apibūdinama kaip turinti ryškų šiaurietišką prieskonį. Juokaudama, kad savo charakteryje vis dėlto turi daug pietietiškų bruožų, lietuvė neslėpė pažinusi ir kitą Italijos pusę – ne tokią spindinčią ir saldžią.
Ištrinti žmones skiriančius skirtumus – vienas fotografės kūrybos tikslų. Pro objektyvą originaliai pasaulį ir žmones stebinti kūrėja Italijoje jau spėjo būti pastebėta, neseniai išleido antrąją savo darbų knygą „Anima“ („Siela“) – įspūdingą fotografijų albumą, kuris buvo įvertintas itin gerai.
„Prisipažinsiu, kai tik atkeliavo knyga, apsikabinau pirmąjį egzempliorių ir keletą valandų verkiau. Nenorėjau paleisti. Knygos kelias buvo ilgas, paliestas netekčių, skaudulių, išdavysčių. Knygos atėjimas man tapo dovana sau už sunkias patirtis, darbą.
Tai panašiai kaip savo rankomis pasodinti ir užauginti medį dykynėje, vis saugant nuo audrų, stebint, kaip kartais lūžta šakos. Bet ateina diena, kai rankose laikai vaisius. Ir supranti, kad geriausia, kas nutiko, – ne tą saldų vaisių valgyti, bet suvokti, kiek daug išmokai tame procese“, – kūrybos vaisiais džiaugėsi kūrėja ir neslėpė, kad pastarieji dveji pandemijos metai menininkams buvo ypač sudėtingi.
Drąsiai įveikusi ne vieną gyvenimo iššūkį ir užsispyrusi eidama savo tikslo link Viktorija savęs dažnai klausia: kas dar nutiks vingiuotame jos kelyje? Ji žino viena – svarbiausia judėti į priekį ir nenustoti tikėti.
Ypač dabar, kai likimas atsiuntė dar vieną dovaną – negalinčią vaikščioti, tačiau sparnus suteikiančią meilę. Viktorija tikina net nesvarstanti, kas būtų, jei Andrea vieną dieną atsistotų ant kojų. Abu jie žino: to niekada nebus.
15 metų nevaikštantis vyras ieškojo būdų, galinčių padėti žengti bent kelis žingsnius savomis kojomis. Jis išbandė net kūno šarvais vadinamą modernų egzoskeletą. Bet suprato, kad technologijos stebuklus sukuria ne visada: „Tai, ką išbandžiau, buvo ypatinga patirtis, bet pati technologija tikriausiai dar turi patobulėti.
Tai buvo sudėtingas procesas, nesuteikiantis daug galimybių vaikščioti laisvai, vienam, nevarginant kūno. Kol kas judėjimas vežimėliu man suteikia daugiau laisvumo.“
Viktorija mylimojo negalios neišsigando: „Bijau, kad gali nuskambėti keistai, tačiau nė dienos nepagalvojau, jog man sunku susitaikyti, kad jis nevaikšto. Aš pamilau žmogų tokį, koks yra. Pirmąsias dienas išklausinėjau visko apie įvykį, patirtis, kaip išgyveno, ką teko patirti, išmokti. Kai supratau, kad jo atveju galimybės vaikščioti nėra jokios, daugiau apie tai klausimų nekildavo.
Net tokiais momentais, kai suprantu, kad tam tikrose situacijose reikia nemažai energijos, niekuomet nepagalvoju, ar galėtų būti kitaip. Net pasidomėjusi apie egzoskeletą supratau, kad vis tiek daugybės dalykų jis daryti negalės ir fizinio neįgalumo nevaikščioti nė kiek nesumažins.“
Pora įsitikinusi: tik ryžtas, tvirtybė ir meilė gali nuvesti taip toli, kur siekia svajonės. Jų sužadėtinių planuose netrūksta. Nuo tokių žmogiškai suprantamų minčių apie šeimą iki drąsiausių kūrybinių sumanymų. Viena jų jau išsipildė – Viktorija ir Andrea netrukus kelsis į naujus namus, kur tiesiai po jų balkonu tyvuliuos Komo ežeras.
„Dabar gyvename mintimis, svajonėmis, kad Viktorija galėtų daryti tai, ką iki šiol, rengti fotografines keliones, kad žmonės toliau keliautų iš viso pasaulio kurti savo portretų.
Norime suvienyti skirtingas mudviejų kultūras ir patirtis: meilę fotografijai, maistui, kelionėms, kūrybai. Sukurti vietą, kurioje žmonės ne tik grožėtųsi ežeru, bet ir patirtų nuostabiausių akimirkų“, – sakė stiprybės vienas iš kito besisemiantys sužadėtiniai, pasiryžę savo atrastu laimės receptu pasidalyti su visais, kurie ieško gyvenimo stebuklų.
