Pirmieji pandemijos metai buvo nelengvi daugumai menininkų, nes užsidarė šalies teatrai, o daugiau kaip 40 vaidmenų juose sukūrusiai Auksinio scenos kryžiaus laimėtojai A.Tamulytei šis laikas buvo kone nepakeliamas.
Po skyrybų su fotografu Raimundu Švilpa (56 m.) ji liko be išpuoselėtų erdvių namų, scenos, daugelio draugų. Aktorė prisipažino, kad buvo laikas, kai puolė į didelę depresiją.
Tačiau pamažu skausmingos žaizdos užsitraukia kietais randais, ir A.Tamulytė kaip feniksas ėmė kilti iš pelenų. Tiesa, po neseniai įvykusios nelaimės dabar jai dar teks tiesiogine prasme kilti iš pelenų.
Vasario 12 dieną Aurelija važiavo iš pajūrio namo, kai telefonu jai pranešė nerimastingą žinią – dega namai. Paspaudusi greičio pedalą ji netrukus pasiekė savąjį kiemą Vilniaus Užupio rajone. Vaizdas atėmė žadą: „Pilnas kiemas buvo mano nuotraukų, drabužių, mano tapytų paveikslų, mėtėsi daugybė kitų daiktų. Susmukau, atrodė, kad žemė išslydo iš po kojų.
Laimė, namai nesudegė, tik šalimais esančiame sandėliuke saugoti daiktai. Pradėjo degti šalia esantis butas, gaisras persimetė ir į mano valdas. Stojuosi vėl. Sunku, bet jaučiu, kad gyvenimas vėl prasideda iš naujo ir tuoj pradės žydėti alyvos.“
Pasikalbėti su žavia ir talentinga aktore susitikome Užupyje, jos nedideliame jaukiame bute, kuris pulsuoja magiška atmosfera ir labiau primena teatro užkulisius. Gaisras šios vietos nepasiekė.
Kadaise šias patalpas Aurelija su vyru įsigijo paėmusi banko paskolą ir planavo jose įrengti biurą. Bet vieną dieną, kai prasidėjus skyrybų procesui teko išeiti iš bendrų namų, jai beliko glaustis tuščiose šaltose biuro patalpose ir prieglobsčiu dalytis su praėjusias epochas menančiais teatro kostiumais.
„Kai čia įėjau, atsiguliau į teatrinių suknelių krūvą ir kelias paras pragulėjau susisukusi į kamuoliuką kaip šuo. Galvoje spengė. Bet teko susiimti“, – liūdnai šyptelėjo aktorė.
Jai teko iš naujo įsigyti viską nuo arbatinuko ir šaukšto. Per porą metų negyva patalpa virto išpuoselėta buveine. Vieni bičiuliai padovanojo atliekamus tapetus, kiti – plyteles voniai, treti parūpino krėslus ar užuolaidas. Aurelija visus interjero įrengimo darbus atliko savo rankomis.
„Man tai labai artima ir suprantama. Tai dariau visą gyvenimą. Ir dabar padedu draugams kurti restoranų, namų interjerus. Turiu kabintis į tai, ką moku, kitaip mirčiau iš bado. Kurti gražią aplinką – man malonumas, niekada nesupratau, kaip galima gyventi bute, kurį tau įrengė svetimas žmogus“, – kalbėjo Aurelija.
Pagrindiniame kambaryje ypatingą vietą užima iš senelių paveldėtas antikvarinis bufetas, stovi senovinė kanapa, krėslai. Ant sienų kabo didelės portretinės nuotraukos, spektaklių afišos, veidrodžiai dekoratyviuose rėmuose. Jaukią prieblandą sukelia įjungti staliniai šviestuvai.
Jos virtuvė tame pačiame kambaryje – bufetas su raižiniais. Jame viskas integruota. Aktorė labai bijo nuogos buities. Koridoriuje stovi manekenas su užvilkta ilga aristokratiška Aurelijos mamos teatrine suknia su krinolinais. Po žemę siekiančiu sijonu paslėpti valikliai, šluostės.
Dar vienas išskirtinis įrenginys Aurelijos bute – kino teatras. Ant nedidelio medinio stovo aktorė yra pasistačiusi projektorių, nukreiptą į virtuvinį bufetą. Vakarais moteris nuleidžia virš bufeto pakabintą drobinį ekraną ir eina žiūrėti laiko patikrintų kino filmų. Ekrano šonuose – sunkios užuolaidos lyg teatre.
Televizoriaus Aurelija niekada neturėjo. Keturkampį aparatą ji prisimena tik iš vaikystės tėvų namuose. Ant akmeninės kolonos stovi vaza su tūkstančiu ar daugiau sudžiovintų rožių. Milžiniška puokštė – per ilgus metus surinktos į sceną atneštos gerbėjų gėlės. Kad nesutrupėtų, visos apdengtos peršviečiamu tinkleliu.
„Kai kuriems draugams esu pasakiusi, kad jei iškeliausiu anapilin, tegu prie urnos padeda tą ant sienos kabančią nuotrauką ir puokštę gerbėjų suneštų rožių. Nes tai turbūt brangiausia, ką turiu“, – sakė A.Tamulytė.
Miegamajame ant sienos kabo jos piešiniai. Aktorė prisipažino, kad kartais per repeticijas išsitraukdavo pieštuką ir popieriaus lapą. Režisieriai ją pabardavo, kad neužsiimtų šalutine veikla. Bet talentas piešti padėdavo sukurti personažo įvaizdį: „Nupiešdavau portretą, kaip noriu atrodyti scenoje. Tai padėdavo ir režisieriui, ir scenografui.“
Paradoksalu, bet po skyrybų Aurelija su vyru liko gyventi kaimynystėje – vienos durys beveik liečiasi su kitomis.
„Ilgą laiką praeidavome vienas pro kitą lyg svetimi. Bet laikas visagalis – nugludina kiečiausių uolų ašmenis. Pastaruoju metu vienaip ar kitaip jis stengiasi pakalbinti. Pavyzdžiui, sako: „Na, va, sninga.“ Atsakau: „Na, taip, sninga.“ Ir einame savais keliais“, – kalbėjo Aurelija.
Atsigavusi po skyrybų A.Tamulytė šiuo metu išgyvena kūrybinę pauzę. Tačiau moteris jaučia, kad likimas jau augina kūrybinius sparnus.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
