Į Trakuose įsikūrusią slaugos ligoninę „Addere Care“ beveik kasdien savanoriauti ateina dvi jaunos kijevietės. Merginos sako, kad joms tai yra būdas padėti kitiems ir padėkoti Lietuvos žmonėms už palaikymą Ukrainai.
Jaudina lietuvių palaikymas
Anastasija ir Jeroslava draugavo savo gimtajame mieste Bučoje, netoli Kijevo, todėl surado viena kitą ir Lietuvoje. Mamai leidus, Nastia atsikraustė pas draugę, kuri su savo mama ir augintiniais prieglobstį rado lietuvių sodyboje Trakuose. Merginos sako, kad dviese lengviau adaptuotis prie iš esmės pasikeitusios situacijos, bandyti atrasti naujai save ir savo kelią.
Patirti išgyvenimai karo niokojamoje Ukrainoje dar labai gyvi, bet merginos sako, kad per tris savaites Lietuvoje pamažu pradeda rimti, ieškoti veiklų. Jas drąsina ir didžiulis lietuvių palaikymas.
„Kai atvažiavome į Vilnių ir pamatėme tiek ukrainietiškų vėliavų, mūsų šalies atributikos ir tokį lietuvių palaikymą, gerklę gniaužė. Man keista, kaip žmonės, kurie mums nieko neskolingi, tiek dėl mūsų daro“, – sako Nastia, kuri su mama, sese ir dviem broliais į Lietuvą iš Lvivo atvyko spėję įsėsti į lietuvių suorganizuotą autobusą evakuacijos metu.
Išgelbėjo atsitiktinumas
Mergina pasakoja, kad jų šeimą nuo sviedinių krušos išgelbėjo atsitiktinumas. Šeima lankėsi Lvive ir į Bučą planavo grįžti vasario 23 d., tačiau susirgo patėvis, ir buvo nutarta pasilikti keliomis dienomis ilgiau. „Vasario 24 dieną mūsų namas pateko į patį apšaudymų epicentrą. Šaudant taikytasi net ir į prie namo stovėjusį paminklą. Priešo kariai šaudo nežiūrėdami kur...“, – baisisi Nastia.
Jasios šeima vasario 24 d. planavo išvažiuoti atostogauti į Karpatus. Tačiau ryte merginą pažadinusi mama pranešė: prasidėjo karas...
„Iki paskutiniųjų turėjome viltį, kad karo nebus. Tačiau kai per langą oro uosto pusėje pamatėme dūmus, lėktuvus, išgirdome sprogimų griausmus – abejonių neliko. Mama iš karto nusprendė, kad turime išvykti iš miesto. Važiavome pas močiutę. Tačiau miestelis, kuriame gyvena močiutė yra arti Baltarusijos sienos, o netoliese – ir atominė elektrinė. Nesijautėme saugiai, nusprendėme išvykti iš šalies. Taip mes su mama ir dviem aviganiais savo automobiliu pasiekėme Lietuvą“, – pasakoja Jasia.
Beje, Lietuvoje merginos mama, pasitelkdama savo patirtį, ėmėsi organizuoti čia atvykusių ukrainiečių vaikų mokyklas, kurti švietimo sistemą.
Draugai Rusijoje vis dar netiki
Nastia sako, kad bendraudama socialiniuose tinkluose, ji turi daug draugų ir pažįstamų Rusijoje. „Visi jie man sakė, kad karo nebus, kad tai neįmanoma, kad jų šalis to nepadarytų... Kai siunčiu jiems nuotraukas, kaip įrodymą, ką jų šalis daro mūsų šaliai, jie manimi netiki. Gal jiems taip patogiau?... Jie mane tikina, kad tai ukrainiečių darbas, o jų kariuomenės užduotis – išgelbėti Ukrainą. Bet geriau jau mums tokių gelbėtojų nesutikti...“
Jasios galvoje ir širdyje dėl rusų tautos šiuo metu tikra sumaištis. „Mano močiutė ilgą laiką gyveno Maskvoje, ten gimė ir mano mama. Mes neturėjome dėl ko nekęsti rusų tautos žmonių... Atvirai sakant, man ir dabar gaila rusų kareivių, tų, kurie nenorėjo kariauti. Man gaila tų vyrų, nes žinau, kad anksčiau ar vėliau juos vis tiek nužudys. Neapykantą galiu jausti tik tiems, kas priima tokius sprendimus – Rusijos valdžiai ir jos gerbėjams“, – sako mergina.
Pamažu ateina susitaikymas
Būnant Lietuvoje, kur merginos jaučiasi saugiai, rimsta pirmasis šokas, pamažu ateina susitaikymas su realybe. Tenka kurti naujus ateities planus. Merginos sako, kad šiuo metu galvoje tikra minčių audra – paauglystėje vidinių dilemų ir taip netrūksta, o dabar dar tenka persvarstyti savo pasirikimus, kuo norėtų būti, ką studijuoti. Norėdamos pabėgti nuo minčių, merginos nutarė susirasti veiklos, kad galėtų veikti kažką naudingo ir galvoti apie kažką kitą.
Moteris, kurios sodyboje šiuo metu gyvena ukrainietės, dirba slaugos ligoninėje Trakuose. Ji pakvietė merginas, turint laisvo laiko, aplankyti senelius, su jais pabendrauti, palydėti į lauką.
„Esu nepilnametė, negaliu dirbti ir taip padėti savo mamai, auginančiai be manęs dar tris jaunesnius vaikus. Bet mes su Nastia nusprendėme, kad ir mes norime kažkam padėti – tuo, kuo galime. Todėl atsiliepėme į kvietimą lankyti senelius ir šiandien tuo labai džiaugiamės“, – sako Nastia.
Savanorystė
Savanorystė jaunoms merginoms nėra naujiena. Nastia savanoriavo ir Ukrainoje, padėdavo gyvūnų prieglaudoje. Tačiau išgirdus apie darbą su senoliais iš pradžių buvo labai nedrąsu. Prieš akis merginoms iškilo sovietinius laikus primenanti ligoninė su visais savo ypatumais. Tiesa, atvykus į slaugos namus Trakuose, merginos sako maloniai nustebusios.
„Seneliais čia tikrai gerai rūpinasi, su jais pagarbiai elgiasi, labai skanus maistas ir aplinka graži. Jei būčiau senolė, norėčiau gyventi tokiuose namuose“, – sako Jasia.
Jasiai antrina ir draugė. „Čia tiesiog WOW, nėra ką lyginti su senelių įstaigomis Ukrainoje. Kai pirmą kartą padėjau seneliui pavalgyti, labai jaudinausi. Bijojau, kad tik ką nepadaryčiau ne taip. Bet viskas pavyko ir dabar jau drąsiau. Manęs negąsdina nei darbas, nei nepatogumai. Jaučiuosi daug geriau, kai žinau, kad ir aš galiu padėti kitiems.“
Svajonės
Merginos sutaria, kad Ukrainoje sugriauti namai, pastatai, miestai dabar jau nesvarbu. Svarbiausia, kad žmonių tiek nemirtų, kad kuo greičiau viskas grįžtų į savo vietas, kad būtų taip, kaip buvę, kad atsirastų visi draugai ir pažįstami, kurie šiuo metu yra paskelbti dingusiais...
„Mano vyresnis brolis labai gerai mokosi. Jau pasiekė išskirtinių rezultatų, laimėjo dvi stipendijas ir mokslus šiuo metu tęsia universitete JAV. Bet aš pati dabar tikrai žinau, kad gyventi norėčiau tik Ukrainoje! Aš myliu savo šalį ir noriu, kad kuo greičiau viskas pasibaigtų, kad grįžę rastume savo namus ir galėtume toliau gyventi“, – sako Jasia.
Padėkite skleisti žinią – jei jūs ar jūsų artimieji priglaudėte pabėgėlius iš Ukrainos, parašykite el. paštu news@lrytas.lt savo kontaktą. Tenevyksta dideli dalykai tyliai – dalinkimės ir džiaukimės gerais darbais!
