Larysa Lietuvos televizijos žiūrovams gerai pažįstama iš detektyvinio serialo „Teisingumo agentai“. Jis rodomas savaitgaliais per „Lietuvos ryto“ televiziją ir darbo dienomis per BTV (skirtingi sezonai).
Serialas sulaukė nemenko lietuvių žiūrovų dėmesio. L.Ponomarenko seriale atlieka pagrindinį privačios agentės Natalijos Dziubenko vaidmenį.
Jos herojė kartu su kolega nepriklausomu žurnalistu Vadimu Zorinu (aktorius Aleksejus Zorinas) tiria sunkius ir policijai neįkandamus nusikaltimus.
Penkerius metus (2016–2021 m.), dešimt sezonų, kur viename yra keturiasdešimt serijų, L.Ponomarenko kūrė įsimintiną principingos, griežtos, drąsios detektyvės vaidmenį. Praeityje tai buvusi prokuratūros darbuotoja, be skrupulų kovojanti su nusikaltėliais ir padedanti įsigalioti teisingumui.
Veiksmas vyksta Kijeve. Aukštutiniuose dangoraižio apartamentuose įsikūrusiame agentų biure vyksta psichologinių galvosūkių aiškinimasis, nufilmuotuose kadruose matyti taikus Ukrainos sostinės dangus, gatvėmis zuja automobiliai, žmonės smagiai vakarieniauja kavinėse, pramogauja.
Stebint gražius Ukrainos vaizdus šiuo metu darosi slogu, kai realybėje šalies miestai kasdien bjaurojami ir gal niekada nebus tokie, kokie buvo anksčiau.
Ukrainoje serialas buvo labai populiarus. Dešimtojo sezono filmavimo darbai buvo baigti tuo metu, kai Larysa sužinojo, kad yra pusantro mėnesio nėščia.
„Planavau kuriam laikui atsidėti motinystei, o dukrai ūgtelėjus būčiau grįžusi į darbus. Tačiau planus teko gerokai pakoreguoti“, – kalbėjo Larysa, kuriai dėl karo teko palikti mylimą šalį.
Nuotr. iš asmeninio albumo
– Kur buvote ir ką veikėte, kai prasidėjo karas?
– Buvau su vaiku sodyboje, esančioje 20 kilometrų nuo Kijevo. Gimus Lizai ten išvykome dėl geresnio oro, gamtos ir praleidome visą žiemą. Vasario 24 dieną paryčiais po reklamos filmavimo darbų pas mus atvažiavo vyras. Aš miegojau, nubudau pažadinta sprogimo.
Sprogimai aidėjo vis garsiau. Mes iš karto supratome, kad prasidėjo karas. Mūsų sodyba yra netoli Vasylkivo oro uosto. Jį po dviejų dienų pradėjo bombarduoti, taip pat ir netoliese esančią naftos bazę. Dangus nuo tamsių dūmų buvo juodas.
Buvo smarkiai apšaudomas Žytomyras. Mano brolienės broliui pavyko pasprukti iš miesto. Jo žmona su vaiku bėgo per sugriautą tiltą, rusų kariai trukdė gyventojams praeiti, šaudė į juos. Moteriai pasisekė persikelti per tiltą ir autobusu nukakti iki geležinkelio stoties. Ji su kitais žmonėmis įsėdo į traukinį, planavo pasiekti Lenkiją. Bet pradėjo šaudyti ir į traukinį, jam teko išjungti šviesas ir lėtai judėti tolyn. Žinome, kad jai pavyko saugiai pasiekti Lenkijos sieną.
Nuo karo pradžios Ukrainoje mes praleidome dešimt dienų. Delsėme, nes vylėmės, kad viskas greitai baigsis. Bet kai pradėjo apšaudyti Kijevo televizijos bokštą, taip pat pastatus netoli zoologijos sodo, bombarduoti Žytomyrą ne tik naktį, bet ir dieną, parą pagalvoję nutarėme bėgti, kad apsaugotume savo ir vaikų gyvybę: mano duktė Liza devynių mėnesių, mano brolio vaikai – 16 metų sūnus ir 20 metų duktė. Vyrai mus nuvežė iki Moldovos sienos ir grįžo. Jie nutarė padėti mūsų kariams. Mes pėsčiomis perėjome sieną. Ten mus sutiko savanoriai.
– Kokių daiktų pasiėmėte bėgdami iš šalies?
– Tik būtiniausius daiktus vaikui, vaistų. Aš išvykau su viena pora batų, kuriais avėjau. Žinojau, kad reikės tempti lagaminą, vaiką ir vežimėlį.
Kai ruošėmės išvykti, buvome tokios būsenos, kad net nemanėme, jog galime nesugrįžti. Ir iki šiol neleidžiame sau apie tai galvoti. Mes nesame pabėgėliai, mes turime namus ir norime juose gyventi.
Nežinau, kas nutiks būstui, jau daug žmonių viską prarado ir liko kaip stovi. Žinau, kad kai kuriuos ukrainiečius kitos šalys ir be dokumentų priima.
Mums su dokumentais viskas buvo gerai, bet mažylė turėjo tik gimimo liudijimą. Su Liza dar nė karto nevykome į užsienį, todėl nematėme prasmės jai daryti paso. Prie Turkijos sienos dukrai išdavė laikiną pasą 15 dienų. Jį, matyt, reikės pratęsti.
– Ar kelionė iki Turkijos buvo labai sudėtinga?
– Iš Moldovos nusigavome į Rumuniją. Mums pasisekė gauti lėktuvo bilietus į Antaliją. Ten draugai buvo pasirengę užleisti savo apartamentus.
Dabar tie žmonės su šeima yra Kijeve, turi karinių įsipareigojimų.
Kad atsidurtume Antalijoje, turėjome įveikti 15 valandų skrydį su persėdimais. Iš Rumunijos skridome į Romą, iš ten – į Stambulą, o galiausiai – į Antaliją.
Kai saugiai įsikūrėme Turkijoje, mano mergaitė miegojo nuo šeštos valandos vakaro iki septintos ryto beveik neprabusdama. Buvo labai nuvarginta kelionės. Bet svarbiausia, kad viskas gerai baigėsi.
Turkijoje ramu, bet namuose išgyventi sprogimai be pasekmių nepraeina. Krūpčiojame nuo bet kokio garso.
Kiekvienas krebždesys siejasi su karu. Ramiai gyventi, miegoti negalime, nuolat galvojame apie Ukrainoje likusius savo vyrus, brolius.
– Kaip laikosi kiti jūsų giminaičiai, draugai?
– Keli mano draugai nenorėjo išvykti. Draugės šeima naktimis nuo apšaudymų slepiasi namo rūsyje. Jos vaikams – 5 ir 10 metų. Kai kurie iš Kijevo pervažiavo labiau į pasienį, už Karpatų. Bet, kaip parodė laikas, jau ir Lvovas apšaudomas.
– Kokių turėjote kūrybinių projektų iki karo?
– Kaip tik dabar planavau sugrįžti į filmavimo aikštelę, jau dalyvavau ir atrankose. Bet dėl karo visa kino pramonė sustojo.
Serialas „Teisingumo agentai“ – didžiausias, brandžiausias ir mėgstamiausias projektas. Gerbėjai iki šiol man rašo į socialinius tinklus, įkelia filmukų iš tam tikrų serijų. Taip pat kuria Natalijos ir Vadimo meilės istorijų linijas.
Bet aš vaidinau ir kituose serialuose. 2008 metais pagrindinį vaidmenį atlikau seriale „Hokaido policija. Rusijos skyrius“. Tai mano pirmas pagrindinis vaidmuo. Po to buvo mažesni projektai.
– Ar su kitais Ukrainos aktoriais palaikote ryšius?
– Karo metu dar nesusisiekiau. Socialiniuose tinkluose matau, kad kai kurie draugai šiuo metu bazuojasi Vakarų Ukrainoje.
Taip pat žinau, kad aktorei Anai Aleksandrovič, kuri „Teisingumo agentuose“ vaidino mano draugę, pasisekė išvykti į Vokietiją. Ji turi mažą dukterį ir du sūnus. Ji, kaip ir aš, nesiruošia priimti pabėgėlio statuso, nori grįžti.
– Kokia dabar jūsų diena?
– Sunki. Nesinori iš ryto atsibusti. Nes kai pakyli iš lovos, supranti, kad gimtinėje vyksta karas. Su tuo sunku susitaikyti. Bet stengiamės šypsotis, kurti normalią atmosferą.
Naktimis irgi nėra ramiau. Sapnuoju, kad bėgame per oro uosto teritoriją ir bijome, kad nespėsime į lėktuvą. Mes niekur nenorėjome išvykti, paprasčiausiai taip nutiko, kad pažįstami Turkijoje turi apartamentus, kur galima nemokamai kuriam laikui apsistoti. Kur keliausime toliau? Kol kas nėra jokių minčių, norime tik namo.
Nuotr. iš asmeninio albumo
– Lietuviams esate privati detektyvė Natalija. Koks buvo jūsų kelias į aktorystę?
– Esu kilusi iš Kijevo. Mano tėtis buvo laivų statybos inžinierius, mama – namų šeimininkė. Vaikystėje dėl tėvo darbo dvejus metus gyvenome Angoloje. Aktoryste susidomėjau vėlai. Baigusi mokyklą universitete ruošiausi studijuoti Elektronikos fakultete, bet nuėjusi laikyti stojamųjų egzaminų suvokiau, kad tai – ne mano kelias, ir išėjau.
Tuomet Kijeve baigiau Kino ir televizijos institutą, mano specialybė – televizijos diktorė. Vėliau išvykau į Maskvą, ten baigiau Valstybinį Rusijos S.Gerasimovo kinematografijos universitetą (VGIK), įgijau aktoriaus meistriškumo specialybę. Maskvoje gyvenau ir dirbau 11 metų. 2014 metais grįžau į Kijevą.
– Ar pagal charakterį esate panaši į savo heroję?
– Natalija – ryžtinga, griežta, veikli, drąsi, išdidi, punktuali ir skrupulinga. Aš minkštesnė, bet, kaip ir mano herojė, esu skrupulinga, laikausi duoto žodžio.
Iš Natalijos galiu pasimokyti ryžto, užsispyrimo, nes šis personažas daug kam yra siekiamybė. Tai – kietas riešutėlis, kurio neįmanoma nugalėti.
Susiję straipsniai
– Kokie santykiai su Maskvoje pažintais žmonėmis?
– Draugai labai stipriai atsisijojo dar 2014 metais. Kai prasidėjo šis karas, su kai kuriais žmonėmis, kurie nesupranta, neigia tai, kas vyksta, nebebendrauju. Nieko nepadarysi, jei neįmanoma prisibelsti į žmonių širdį. Tikiu, kad ateis laikas ir žmonėms atsivers akys. Vis dėlto didžioji dalis mano gildijos žmonių iš Rusijos mus palaiko.
Mes suprantame, kad kai grįšime, teks atstatinėti sugriautą šalį. Bet esame pasirengę padaryti viską, kad Ukraina būtų švytinti. Mūsų žmonės yra dvasiškai turtingi, tvirti ir darbštūs.