Lietuvos kikbokso ir bokso čempionė, Europos muaitai čempionato antrosios vietos laimėtoja V.Masiokaitė su kovos menais draugauja vienuolika metų.
Nors ji turi kasdien laikytis griežto režimo, nebūna taip, kad nebenorėtų sportuoti.
Panevėžyje gimusi ir augusi Vaida Kauno technologijos universitete baigė statybos inžinerijos bakalauro studijas. Be darbo metalo apdirbimo pramonėje, moteris gimtajame mieste vakarais treniruoja merginų ir moterų bokso grupes.
Niekur ilgam išvykusi nebuvo, tik dėl vienos iš jos jau keturių profesijų – profesionalaus bokso dažnai atsiduria Anglijoje.
Trečiu savo darbu Vaida laiko kovas už pinigus Anglijos bokso ringuose, o ketvirtu – filmavimąsi švediškame televizijos filme.
„Nesu plačiai žinoma nei Panevėžyje, nei Lietuvoje, – pokalbį kukliai pradėjo mielą vaikišką balsą turinti boksininkė. – Pirmiausia, nemėgstu reklamuotis, antra, Lietuvoje vietos yra tik vyrų krepšiniui, o moterų sportu, nesvarbu koks jis būtų, iš viso mažai kas domisi.“
Patyrusios sportininkės nuomone, profesionalus boksas nėra vien sportas: „Tai apie 80 procentų verslo ir tik 20 procentų sporto. Iš to duoną uždirba nemažai žmonių.“
V.Masiokaitė Londone turi vadybininką, kuris ieško tinkamų kovų Jungtinėje Karalystėje.
Ten boksas yra labai vertinamas, salės visada pilnos žiūrovų.
Vaida pastebėjo, kad Anglijoje vien į sportininkų svėrimą ateina pasižiūrėti daugiau žmonių nei Lietuvoje į varžybas. Už kiekvieną kovą lietuvė gauna sutartą pinigų sumą, iš to uždirba ir jos vadybininkas, ir renginio organizatoriai.
Panevėžietė neslėpė, kad iš profesionalaus bokso pragyventi įmanoma net ir kovojant tokio lygio varžybose, kokiose dalyvauja ji.
„Honorarai nėra labai dideli, bet gyventi galėčiau patogiai. Tik reikia nepamiršti, kad tai yra sportas, kuris nesitęsia amžinai. Ir ne vien dėl amžiaus, bet ir dėl galimų traumų. Todėl visada reikia turėti atsarginį variantą. Aš esu baigusi mokslus ir turiu gerą darbą“, – šypsojosi V.Masiokaitė.
Paklausta, kuo skiriasi profesionalus boksas nuo mėgėjiško, Vaida patikino, kad skirtumai yra dideli: pradedant raundų skaičiumi per kovą ir baigiant judėjimo stiliumi ringe. Mėgėjų tikslas – rinkti taškus, smūgiai gali būti ir silpni, svarbu – tikslūs.
„Profesionalams labai svarbus fizinis pasirengimas, puolimas turi būti stiprus, kad po smūgio varžovas net nenorėtų artintis prie tavęs“, – paaiškino Lietuvos bokso čempionė.
Mėgėjai dažnai lengvai šokinėja per visus raundus, profesionalų ringe mažai šokinėjimo, daugiau vaikščiojimo, stengiamasi neeikvoti jėgų ten, kur nereikia, nes turi boksuotis daug daugiau raundų.
Mėgėjai boksuojasi tik 3 raundus. Profesionalų kovos vyksta mažiausiai 4 raundus: gali būti iki 10 moterų ir 12 vyrų bokse. Be to, jie boksuojasi be galvos apsaugos, šalmo.
Vaidos kelias į profesionalų boksą nebuvo trumpas. Sportuoti ji pradėjo vėlai, jau pabaigusi mokslus Kauno technologijos universitete.
Pradėjo nuo karatė, po mėnesio išbandė muaitai ir aktyviai jame dalyvavo net penkerius metus, o tada susiviliojo boksu.
„Ko gero, prie to prisidėjo bokso treneris, kuris vis kalbino ir tikino, kad galėčiau dalyvauti olimpiadoje. Būtų reikėję atsisakyti darbo ir gyvenimą paskirti vien sportui. Tad nusiėmiau rožinius akinius, bet visiškai trauktis nenorėjau“, – prisiminė V.Masiokaitė.
Ar nebūtų patogiau gyventi ir sportuoti Jungtinėje Karalystėje?
Vaida neslėpė, kad Jungtinė Karalystė nėra jos svajonių šalis, nors sporto atžvilgiu ten tikrai daugiau perspektyvų.
Viską puikiai suderinti galima ir gyvenant Panevėžyje. Jai patinka nedidelio miesto ramybė.
Į Angliją V.Masiokaitė skrenda porą kartų per mėnesį ir džiaugiasi įmonės, kurioje dirba, vadovais. Jie neprieštarauja, kad kai kuriuos darbus technologė inžinierė tuo metu atliktų nuotoliniu būdu.
Panevėžietė laužo išankstines nuostatas, kad tokia gležna moteris kaip ji neturėtų užsiimti boksu.
„Nuvykus į varžybas dažnas mano, kad esu tik lydinti kokio nors sportininko mergina, kol neįlipu į ringą. Kad esu boksininkė, nereiškia, kad turiu vaikščioti susikišusi rankas į kišenes ar panašiai. Ši sporto šaka nekeičia to, kas aš esu. Ji mane tik papildo“, – šypsojosi moteris ir pridūrė, kad boksininkė nebūtinai turi būti stambi, negraži ir kvaila.
Neretai aplinkiniai bando juokauti, kaip nepasisekė jos antrajai pusei, – jis esą negalįs namo grįžti vėlai, nes gaus į kailį. Iš pradžių Vaidai buvo juokinga, bet kai girdi šimtąjį ar tūkstantąjį kartą, darosi graudu.
Vaidai dar neteko savo įgūdžių panaudoti kasdieniame gyvenime – apsiginti ar apginti kitą žmogų. Boksininkė visada stengiasi išvengti situacijos, kurioje reikėtų panaudoti jėgą.
Boksuodamasi V.Masiokaitė dar nėra patyrusi rimtų traumų, tik per muaitai varžybas jai buvo praskeltas antakis ir lūžusi nosis.
Energija ir pozityvumu trykštanti panevėžietė įsitikino, kad vienoms durims užsivėrus visada atsiveria naujos. Štai karantino metu, kai visos varžybos buvo sustabdytos, ji nesėdėjo be darbo.
„Tuo metu kaip tik gavau pasiūlymą filmuotis švedų filme apie merginą boksininkę. Buvau pagrindinės aktorės dublerė. Nauja patirtis buvo labai įdomu. Tai panašu į kaskadininkų darbą, tik be pavojingų triukų. Aš boksuojuosi, filmuoja mano kūną, o veidas bus pagrindinės aktorės. Kol prasidėjo filmavimas, baigėsi karantinas, todėl praėjęs ruduo buvo labai darbingas. Grįžau į profesionalų kovas Anglijoje, prasidėjo filmavimai, dar – inžinierės ir trenerės pareigos. Ir pati turiu treniruotis. Buvo labai sunku, bet viską suspėjau“, – džiaugėsi sporto entuziastė.
Paskatų sportuoti Vaidai niekada netrūko. Judėjimas jai teikia laimę. Moteris labai prastai jaučiasi, jei neišsikrauna.
Boksas – tai savotiška priklausomybė, tarsi meditacija. Jau geriau nukenčia kiti dalykai, bet į salę nueiti Vaidai būtina. Bent pabėgioti.
„Viskas, ką patyriau per dieną, per treniruotę sustoja į savo vietas. Treniruotę būtų galima prilyginti seansui pas psichologą, visada po jos jautiesi gerai“, – tikino V.Masiokaitė ir neslėpė, kad vienintelis dalykas, kuris bokse šiek tiek vargina, yra rutina.
Atėjęs į treniruotę nebūtinai kiekvieną kartą darysi ką nors naujo. Atvirkščiai, tą patį smūgį turi kartoti šimtus ir tūkstančius kartų, po to – dar tiek pat.
„Esu girdėjusi tokį posakį: laimi ne tas, kuris moka tūkstantį smūgių, o tas, kuris vieną smūgį mokosi tūkstantį kartų“, – kasdienybės ypatumais dalijosi Vaida.
Vis dėlto daug kam smalsu, ką reiškia būti moterimi, užsiimančia koviniu sportu, kaip į tai reaguoja artimieji. V.Masiokaitė į tai atsakė su humoru: „Tikriausiai reta mama apsidžiaugtų, jei jos vaikas eitų į ringą snukių daužyti.“
Vaida visada buvo užsispyrusi, daro tai, kas prie širdies. Todėl visiems, tarp jų – ir mamai, teko su tuo susitaikyti. Jauna trenerė ypač džiaugiasi matydama daug jaunų bokso paviliotų merginų.
Anksčiau pamatyti merginą bokso salėje buvo retenybė, net čempionatuose visose svorio kategorijose būdavo vos viena kita. Dabar Vaidai smagu matyti, kaip keičiasi ir sportininkių, ir trenerių požiūris.
Turėdama keletą profesijų ir dažnai minutės tikslumu sudėliotą grafiką energingoji panevėžietė randa laiko ir ekstremaliam pomėgiui. Jau porą metų ji užsiima parašiutizmu. Šiaulių parašiutininkų klubas tapo jos vasaros savaitgalių rezidencija. Kam trūksta gyvenimo prieskonių, siūlo tai išbandyti.
„Gera dozė adrenalino ir šypsena iki ausų – garantuota, – patikino Vaida ir pridūrė, kad bet koks, o ypač kovinis sportas, grūdina charakterį. – Net moksliškai įrodyta, kad po treniruotės žmogus racionaliau mąsto, per trumpesnį laiką sugeba priimti tinkamesnius sprendimus.“
V.Masiokaitė mėgaujasi ramybe savo gimtajame Panevėžyje, bet neneigė kada nors pakelsianti sparnus ir išvyksianti ten, kur šilčiau.
Pernelyg didelių svajonių Vaida nepuoselėja, svarbu visada judėti ir daryti tai, ką mėgsti. Ir jaunoms sportininkėms linki kurti ateitį toje srityje, kuri arčiausiai širdies.
