Praėjusių metų pabaigoje ukrainietis A.Dovhobrodas su partneriais įsteigė kompanijos padalinį Lenkijoje ir nuolat važinėjo į kaimyninę šalį. Karo išvakarėse verslininkas nusprendė apsilankyti padalinyje, o kartu – paatostogauti su antros dukters besilaukiančia žmona.
Žinia, kad prasidėjo karas, charkovietį užklupo Lvove. Paryčiais ėmė skambinti tėvai, brolis, draugai.
„Tai buvo netikėta, nes maniau, kad grasinimai nevirs karu. Galėjau likti Lenkijoje, nes sienos dar nebuvo uždarytos, bet nutariau grįžti – reikėjo rūpintis ir namiškiais, ir 80 darbuotojų šeimomis“, – prisiminė A.Dovhobrodas.
Verslininkas šeimos automobilį atidavė besilaukiančiai žmonai Ninai su nė metukų neturinčia dukterimi Mira.
Šeima iš pradžių įsikūrė Lenkijoje, bet vėliau persikėlė dar toliau nuo namų – pasiekė Vakarų Vokietiją, kur gyvena bičiuliai.
Pirmosios trys paros verslininkui prabėgo kaip akimirka, nes kompanijos bendraturčiams reikėjo suorganizuoti visų darbuotojų pasitraukimą į Vakarų Ukrainą. Pasiekęs gimtąjį miestą vyriškis į traukinį susodino savo ir žmonos tėvus, o dalį bičiulių ir bendradarbių priglaudė saugesnėje Charkovo pusėje esančiame naujame savo name.
„Metas buvo baisus, nes miestas buvo bombarduojamas be paliovos. Baisiausia buvo aviacijos antskrydžiai, kurie tęsdavosi kiaurą parą“, – prisiminė A.Dovhobrodas.
Nuotoliniu būdu galintis dirbti verslininkas sumanė, kad privalu padėti į sunkesnę padėtį patekusiems miestiečiams, todėl atsirado iniciatyva „Borschelyot“ .
Pirminė idėja buvo padėti blokpostuose budintiems kariams, teritorinės gynybos junginių savanoriams.
„Žmones gąsdino nežinia, o postuose budėjo ir mus per žiemos speigą saugojo sportbačiais avintys vaikinai. Laimė, situacija greitai pasikeitė ir apranga buvo išduota, bet maisto trūko“, – pasakojo verslininkas.
Charkovietis su bičiuliais nupirko miesto maršrutais važinėjusį seną mikroautobusą ir jame įrengė mobiliąją virtuvę ir valgyklėlę. Per kelias dienas pavyko sumontuoti stalus, įrengti tris afganistanietiškus kazanus, kuriuose išsyk galima išvirti 58 litrus tirštos sočios sriubos. Tokio kiekio pakanka pamaitinti 60 žmonių.
Iš pradžių mikroautobusas porą kartų per savaitę važiuodavo pas miesto gynėjus, o po to nutarė, kad labiau pagalbos reikia be darbo, pajamų ir namų likusiems miestiečiams.
Projektui įsibėgėjus išvykos tapo kasdienės, atsirado nuolatinis vairuotojas ir virėjas. Viena išvyka pamaitinti miestiečius kainuoja apie 200 eurų, nes pabrango ir degalai, ir maisto produktai. Todėl A.Dovhobrodas su bičiuliais sumąstė dar vieną projektą – ėmė internete rengti gyvo garso labdaros koncertus.
Verslininko naujo namo svetainėje kiekvieną penktadienį susirenka Charkovo muzikantai ir groja, o žmonės aukoja pinigus. Jais finansuojamas ne tik projektas „Borschelyot“, bet ir parama kariuomenei. Kario aprangą apsivilko ir penketas A.Dovhobrodo namuose gyvenusių bičiulių.
„Perkame tai, ko reikia miestą ginantiems kariams. Globojame konkrečias brigadas, kurios mums pateikia būtiniausių pirkinių sąrašus.
Į frontą išsiuntėme porą visureigių, pirkome termovizorių, taikiklių, dronų“, – pasakojo ir asmeninius pinigus aukojantis verslininkas.
„Kasdien miestas vis labiau atgyja. Šiandien jau važiavo dalis visuomeninio transporto. Komunalinės tarnybos dirba nuo pirmų karo dienų, labiausiai nukentėjusiame Šiaurinės Saltivkos rajone pamažu atkuriamas elektros tiekimas“, – pasakojo verslininkas.
Vyras džiaugiasi, kad už 5 tūkstančių kilometrų atsidūrusi šeima pagausėjo – gimė mažoji Nika. Tiesa, iki pirmo susitikimo dar prabėgs laiko, nes mieste nesaugu, o žmonai su dukromis kelionė į namus – labai tolima.
