Bitininko gyslelė – įgimta
Gimusi ir užaugusi nedideliame Suvalkijos mieste Vilkaviškyje Renolda pasakojo, kad meilę ne tik bitėms, tačiau ir savam kraštui nuo mažens jai ugdė šeima.
„Pamenu, su šeima daug keliaudavome. Aplankėme visas žymiausias ir gražiausias to meto Lietuvos istorines vietoves, muziejus. Šeimos tradicijos, savo krašto gamtos ir istorijos pažinimas, artimas ryšys ir pasakojimai iš tėtukų lūpų, padėjo tvirtus pamatus mano požiūrio ir vertybių formavimuisi, todėl esu didelė savo gimto krašto patriotė“, – prisiminė moteris.
Kad ir kaip mylėtų savo gimtąjį kraštą, išsilavinimo Renolda išvyko siekti į sostinę. Moteris pasakojo, kad studijos sekėsi itin gerai – po teisės istorijos ir filosofijos magistro netgi buvo gavusi pasiūlymą pasilikti doktorantūros studijoms, o vėliau dėstyti studentams. Vis dėlto, savo meilės Vilkaviškiui Renolda nepamiršo ir grįžo darbuotis į gimtąjį miestą.
Nors šiuo metu jau trejus metus yra pakeitusi savo karjeros kryptį, moteris sakė, kad metų, praleistų dirbant teisės srityje, ji toli gražu nesigaili.
„Praktinius teisininkės įgūdžius gilinau ir kaupiau Vilkaviškio rajono apylinkės teisme, o vėliau didelėje tarptautinėje įmonėje „Veolia“. Pastarojoje išdirbau 14 metų. Šiandien, praėjus 3 metams po mano sąmoningo naujos veiklos pasirinkimo, nuoširdžiai džiaugiuosi įmonėje sukaupta patirtimi“, – sakė ji.
„Kubilių šeimos bitynas“ gyvuoja jau beveik dešimtmetį. Renolda pasakojo, kad toks darbas su bitėmis buvo sena jos svajonė, kurią įgyvendinti paskatino pačios bitės.
„Asmeninis „Kubilių šeimos bitynas“ pradėjo veiklą prieš 9 metus, kuomet spiečiančių bitelių šeimyna išsirinko mūsų sodo žydinčią vyšnaitę. Puikiai supratau, kad tai – mano slaptos, stiprios svajonės išsipildymas. Gerai prisimenu save vaikystėje, greta tėtuko savanoriaujančią, su dūliu (dūmine – aut. past.) rankose ir juodųjų serbentų šakele bitelėms „ganyti“.
Esu tikra, teisingas buvo sprendimas gyvenime pasilikti prie darbo, kurį myliu, kuris teikia sveikatą, džiaugsmą, pasitenkinimą, kuris ilgina gyvenimą“, – kalbėjo bitininkė.
Bitininkavimas Renoldos šeimoje – ne naujiena. Bitininkai buvo moters seneliai tiek iš mamos, tiek iš tėčio pusės, taip pat su bitėmis dirbo ir jos vyro tėvas.
Reikia ne tik įgūdžių, tačiau ir asmeninių savybių
Skirtingose Vilkaviškio rajono vietose dūzgia net 90 Renoldos prižiūrimų bičių šeimų. Moteris pasakojo, kad bitelės gyvena „vietose, kurios ir žmogaus akiai gražios, ir medingais augalais turtingos, ir istorine atmintimi prasmingos.“
Renolda pasakojo, kad darbas su bitėmis neša ne tik finansinę naudą, tačiau ir veikia tarsi terapija.
„Vaško ir medaus kvapas, bitelių švelnus „raibuliavimas“, jų sparnelių simfonija, netgi pavienės jų atakos, apdovanojant mažomis gylio nuodų dozėmis – tai neįkainojama fizinio kūno stiprinimo, psichinės savijautos gerinimo ir dvasinė terapija“, – sakė bitininkė.
Paklausta, ar norint tapti bitininku reikia tam tikrų charakterio savybių, moteris vardino, kad dirbant su bitėmis būtina išlaikyti ramybę. Renolda taip pat pridūrė, kad bitės netgi jaučia pykčius tarp sutuoktinių, jei jie vaidijasi prie avilių.
„Viena labai svarbi ypatybė darbe su bitelėmis – jos šeimos santykių gerintojos ir saugotojos. Prie avilio žmona ir vyras kartu dirbdami negali ginčytis ar bambėti – bitelės tuojau kyla ir skuba „taikyti“, geldamos tą, kuris labiau pyksta.
O jei rimtai, jos jautriai įvertina iš žmogaus sklindančią energiją ir ne puola, bet ginasi atakuodamos blogos energijos šaltinį. Taigi, darbuojantis su bitelėmis reikalinga ramybė, atidumas, švelnumas“, – pasakojo ji.
Produktai susilaukia apdovanojimų
„Kubilių šeimos bitynas“ garsėja ne tik savo kokybišku medumi, tačiau ir kitais produktais. Jų gamintas midus jau yra laimėjęs ir nemenką apdovanojimą – Lietuvos someljė asociacijos lietuviško vyno čempionatas midaus kategorijoje „Paširvinčio“ midus gavo Sidabro medalį.
„Šiame miduje stengiausi atkartoti Vištyčio regioniniame parke surandamų uogų ir žolelių spalvas, skonius, kvapus. Spanguolės miduje – mano surinktos gražuolėje Paširvinčio pelkėje.
Ši pelkė man – gamtos bei žmonijos istorijos saugotoja, gyvoji biblioteka, kuri sluoksnis po sluoksnio „rašo“ į savo kodą viską, kas vyksta su pasauliu. Teigiama, jog gražuolės Paširvinčio pelkės formavimosi istorija siekia apie 1000 metų.
Aviečių uogelės surinktos netoliese nuo pelkės bujojančiuose pagirio avietynuose, taip pat ten gausu ir žemuogių. Midus taip pat pagardintas apynių, kadagio uogų, čiobrelių, raudonėlio nuoviru, todėl ragaujant maloniai skleidžiasi visi poskoniai“, – apie „Paširvinčio“ midaus ypatingumą pasakojo bitininkė.
Be „Paširvinčio“ midaus „Kubilių šeimos bitynas“ dar gamina ir tradicinį midų, kuris fermentuojamas ir gardinamas tik žolelėmis, miško uogų ir šermukšnių midų. Taip pat gaminamas ir ypatingas Renoldai „Tėtuko“ midus – jis taip vadinamas senelio garbei, kuris ir buvo pirmasis moters bitininkavimo mokytojas.
Bitininkė pasakojo, kad medus ir jo produktai vis labiau populiarėja – daugiau žmonių vietoj cukraus renkasi medų, o pagardintus medaus produktus renkasi ne tik kaip dovaną, tačiau ir kaip natūralų kaip skanėstą.
„Medaus gardumynus su liofilizuotais vaisiais, uogytėmis žmonės noriai perka ne tik kaip dovaną, o ir save palepinti. Labai gera, kai žmonės paragauja, įvertina ir grįžta įsigyti dar ir rekomenduoja tave.
Labai miela, kai dovanų rinkiniai, paženklinti ženklu „Pagaminta Vilkaviškyje“ keliauja į užsienį giminaičiams, draugams, verslo partneriams. Tuomet jaučiuosi savo krašto ambasadore, reprezentuojančia mūsų paveldą, papročius, darbštumą, pasaulėjautą“, – džiaugėsi moteris.
Bitėms reikalingas išskirtinis dėmesys
Nors Renolda neneigia, kad šiemet bitelių orai toli gražu nelepina, tačiau moteris linkusi nesipiktinti tuo, kas nuo mūsų nepriklauso. Priešingai – ji tikisi, kad likęs šiltesnis sezonas bus tik geresnis.
„Šiuos metus visi bičiuliai vadina unikaliais dėl oro temperatūrų šuolių, lietingumo. Pavasarinis medunešis buvo labai trumpas, vasara – šalta, gausiai lietinga. Bet to, kas nuo tavęs nepriklauso, neturi teisės keiksnoti. Tikėkimės, kad likusi vasaros dalis bus šiltesnė ir palankesnė tiek bitelėms, tiek bitininkams“, – vylėsi bitininkė.
Įprasta matyti bitininkus ir bites plušančius šiltuoju metų laiku, tačiau rūpestis mažomis darbininkėmis nesibaigia ir žiemą. Renolda pasakojo, kad šaltuoju sezonu bitelių gyvenimas visiškai priklauso nuo bitininkų atsakomybės ir tinkamo pasirengimo šalčiams.
„Šaltajam sezonui ruošti biteles bitininkas turi labai atsakingai. Nuo jo rūpestingumo priklausys bitelių peržiemojimo sėkmė ir kokybė.
Pirmasis atsakingas darbas aprūpinimas bitelių maistu žiemai. Negalima palikti rudeninio lipčiaus avilyje – būtinai jį reikia išsukti iš korių, kitaip lipčius korio akutėse susikristalizuos, sukietės. Tokio kieto jo bitelės niekaip nepaims maistui ir numirs iš bado.
Po rudeninio bitelių gydymo nereiktų pamiršti ir avilių apsaugos nuo graužikų, sumažinant lakų plotį ir aukštį. Mat šaltuoju metų laiku graužikai dažnai puola avilius“, – apie bičių priežiūrą šaltuoju metų sezonu pasakojo moteris.
Nors, anot Renoldos, Lietuvoje bitininkų yra tikrai daug, tačiau bičių kasmet vis mažėja. Moteris patvirtino ir dažnai girdimą faktą, kad išnykus šioms mažosioms darbininkėms pasaulį ištiktų katastrofa.
„Skelbiama, jog per pastaruosius 50 metų bičių apdulkinamų kultūrų gamybos apimtys išaugo 4 kartus, o bičių skaičius, tenkantis hektarui žemės ūkio naudmenų, sumažėjo net 90 proc.
Pagal atliktus skaičiavimus, bitės gali padidinti kai kurių daržovių ir vaisių derlių beveik 90 proc., todėl išnykus bitėms, pasaulį ištiktų globalinė katastrofa – vien bičių dėka turime 80 proc. žmonijos vartojamo raciono“, – kalbėjo moteris.
Nepaisant to, moteris tikisi, kad norinčių užsiiminėti bitėmis atsiras vis daugiau ir yra įsitikinusi, kad būtent šis darbas yra naudingas visai visuomenei.
„Linkėčiau kuo daugiau žmonių tapti bitininkais. Daugiau gerumo ir jautrumo rastųsi tarpe žmonių. Juk bitės moko gerumo, švelnumo, atidumo, darbštumo“, – pastebėjo pašnekovė.
